Metas traukti ešerius

Šeštadienis, 02 Liepa 2011 02:00

Parašė Rolandas Kažimėkas

Ruduo - pats metas traukti ešerius. Kas lėks į Kuršių marias, tam laime gal ir nusišypsos. Nors visko gali būti. Ne nuo ešerių ir ne nuo žvejų ji priklauso. Pakliūsite į nevykėlių laivo kapitono nagus, ir ešerius matysite kaip savo ausis. Ežere – visai kita situacija. Nieko nepagavęs, gali kaltinti orą, mėnulį, cheminę vandens sudetį, “elektrikus”, “tinklininkus”, tik… Jokiu būdu nepamirškite į kaltinamųjų sąrašą įrašyti ir savęs. Ruduo geras tuo, jog nepagauti – kartais ne taip paprasta, be to, išnyksta vandens motociklai, poilsiautojai, palapinės, nesigirdi lietuvškos estrados šedevrų, nesimato atsitiktinių vasaros žvejų. Ežeras ilsisi po vasaros antplūdžio. Tik jo paviršius – neramus: visada jauti, kad gyvybė verda. Viskas nurims , kai bus šalta ir nyku, o dabar žuvims pats metas puotauti, nes greitai teks ir pabadauti.Tiesa, reiktų pasakyti, kad šią vasarą ežerų ešeriai puikiai kibo net karščiausiomis liepos dienomis: kai ramiai snūduriuojantys karšių žvejai akis pražiūrejo, stebedami niekaip nenorinčias nirstelėti plūdes, ešeriai kibo ir kibo. Žinoma, ne visur, ne visada, bet didesni, gilesni ežerai šią vasarą buvo pakankamai dosnūs. Kokios tai turės įtakos ešerių kibimui rudenį – spėliokit, tik spėliodami nepamirškit, kad nė viena žuvis, taip pat ir ešerys, neėdęs ilgai neišgyvens.

Kada prasideda tikra rudeninė plėšrūnų žūklė? Atsakyti – paprasta. Kol vanduo ir oras dar šilti, kol naktys ne itin vėsios, povandeniniam pasauliui rugsėjis nieko nereiškia. Žuvys kalendoriaus nepažįsta, apie jį nenumano ir net nenutuokia, kiek daug mes joms skiriame dėmesio. Jei sakyčiau , kad rudens žūklė prasideda tada, kai vanduo atšąla, būčiau ne visai tikslus, nes didesniuose ežeruose apie povandenio pasaulio rudens pradžią galima spręsti ne tik pagal temperatūrą, bet ir pagal vandens sluoksnių maišymąsį, tų sluoksnių išnykimą. Šis gamtos fenomenas kartojasi kasmet ir ne kartą yra aprašytas spaudoje.

Kaip žinia, vasarą ežeruose vanduo pasiskirsto į skirtingos temperatūros sluoksnius. Vieno ir kito sluoksnio temperatūra labai skiriasi. Atėjus rudeniui, pradeda šalti paviršinis vandens sluoksnis, vanduo tampa sunkesnis. Atsšalus dar labiau, vanduo tampa toks sunkus, kad pradeda maišytis su giluminių vandenų sluoksniais. Po kurio laiko vandens susisluoksniavimas išnyksta, ir visame ežere jo temperatūra tampa vienoda. Tada ir prasideda rudeninis plėšriųjų žuvų gaudymas. Be abejo, toks procesas vyksta ne kiekviename ežere. Jei ežeras labai seklus, vanduo jame nesisluoksniuoja. Čia rudens žūklės sezonas prasideda maždaug tada, kai vandens temperatūra nebesiekia 15 laipsnių. Vandens maišymasis nėra geras metas. Žuvys, be abejo, prie jo greit pripranta, bet žvejai – ne, nors jiems nei maudytis, nei savo kūnu jausti hidrologinių pokyčių lyg ir nereikia. Kai vanduo ežere maišosi, pats metas augintis raumenis: mosuoji irklais, plauki iš vienos vietos į kitą, nes nė vienos geros ir patikimos žūklės vietelės ežere kaip ir nėra. Vakar kibo ten, šiandien – čia, o kur kibs rytoj, apskritai neaišku. Vietos, kurias vasarą tiesiog garbinome, dabar tegali tik suerzinti. Be to, ešeriai taip pat kaprizingi: vieną dieną jiems duok vieną masalą, kitą dieną – kitą, kol galų gale norisi į viską spauti ir, užsikabinus ant kabliuko mailių, prisijungti prie plūdininkų. Gerai dar, kad prancūzai prieš Antrąjį pasaulinį karą sugalvojo sukriukę, kitaip būtų baigta. Sukriukė ešeriams gali ir visai nepatikti, bet jei kur nors plaukioja plėšrūnų būrys, jame visada atsiras vienas įžūlus individas, kuris sugalvos “prikibti” prie taikiai pro šalį plaikiojančios blizgutės:” Ei tu, ko čia plaukioji, ateik čia, kaip duosiu…” Bet įžūlusis nė nenutuokia, kad yra išdavikas, nes ešeriai , kaip ir “rimti” chuliganai, po vieną neplaukioja. Pagavai vieną – sukinėkis aplinkui, gal rasi ir kitus. Gal ir nerasi, nes vandeniui maišantis, ešeriai tampa nebenuspėjami. Jeigu jų neieškosi, jei neplaukiosi po ežerą kaip koks turistas, galėsi ir toliau visiems įrodynėti, kad nekimba, kad dar arba jau nebe laikas. Tiesa, galima labai originaliai sužinoti, kur tas ešerių būrys plaukioja. Šiuo būdu naudojasi kai kurie mano kolegos, jo esmė – visai paprasta: prie pagauto “išdaviko” nugaros peleko pritvirtinama ilgoko valo atkarpa, prie kito valo galo prikabinama plūdė, ir ešeriukas paleidžiamas atgal į vandenį. Kaip galvojate, kur jis nuplauks? Taip, atspėjote, pas saviškius, kuriuos ką tik paliko.

Vandens maišymasis – tai metas, kai tame pačiame ežere žvejojančių žvejų laimikiai būna tokie skirtingi, jog , atrodo, kad vienas gaudė tinklu, o kitas pamiršo prie blizgės prisisegti kabliuką. Po kurio laiko viskas pasikeičia: hidrologijai baigus savo pasirodymą ir praėjus savaitei po vandens maišymosi, grįžta džiugesio kupinos dienos – ešeriai vėl kimba, kaip pamišę. Vanduo – dar pakankamai šiltas, tad dryžuotieji plėšikai maistą virškina greitai ir apetitu nesiskundžia, bet pakankamai šiltas, kad galėtų keroti dauguma dugno augalų. Sėkliai, kurie dar prieš mėnesį atrodė kaip džiunglės, dabar jau praretėję, ir ešeriai ramiai sau juose ganosi – daugiau vietos manevruoti. Be, to sėkliuose yra šiųmečio arba pernykščio mailiaus, kurio žolės nebepaslepia taip , kaip vasarą. Tai ešeriai ir ganosi, jei tik turi tam sąlygas. Tiesa, dabar mailiukas grupuojasi į didesnius būrelius- taip jam lengviau išlikti. Gamta pasistengė: būryje – saugus, o vienas lauke – ne karys. Tai, beje, žino net silkės. Dabar ešerių atakas galima geriau matyti, nes sėkliai net sužvilga nuo sidabrinių žuvelių šonų. Kol temperatūra nebus žemesnė nei dešimt laipsnių, mailiukas ir plaukios sėkliuose, ieškodamas maisto. Maisto ieškos ir ešeriai.

Turbūt turėčiau pasakyti, kad sėkliuose dažniausiai medžioja vidutinio dydžio ešeriai, bet reiktų būti atsargiam: kas Jonui – vidutiniokas, tas Petrui gigantas. Pats skaičiau, kad ešeriai gali sverti net tris kilogramus, bet nei matyti mačiau, nei pagauti nesitikiu. Kokia yra viršutinė svorio kartelė? Vieniems – 200 gramų, kitiems – puskilogramis, tretiems – 700 gramų, ketvirtiems – kilogramas. Pirmiesiems reiktų porą sezonų intensyviau pažvejoti, o paskutiniesiems laikas mesti žvejybą ir pradėti rašyti memuarus. Su antrais ir trečiais jau galima diskutuoti arba, pasitraukus nuo sėklių, ieškoti didžiųjų ešerių.

Kur jų ieškoti ir rasti, nurodoma beveik kiekviename straipsnelyje. Cituoju: “Didieji ešeriai slepiasi tarp įvairiausių kliuvinių, paskendusių medžių, dugne esančių kelmų, tarp vandens lelijų stiebų ( ypač tose vietose, kur praplaukia smulkmė) ir pan.; svarbiausia – atsiminti, kad geriausios ešerių buveinės – gilūs dugno skardžiai ir , be abejo, povandeniniai kalneliai, kurių viršūnės yra 2 - 3 metrų gylyje. “Viskas – tikra tiesa, bet medžiai paprastai voliojasi netoli kranto, kelmynų težinau kelis, be to , net ne ežeruose, o į juos panašiuose senuose tvenkiniuose. Prie pat kranto esančiuose dugno skardžiuose būna visaip: ieškai didelių ešerių, o kimba vidutiniokai, žinau ir akmenynų ežeruose, bet juose geriau ganytis vasarą. Belieka povandeniniai kalneliai – ta stebuklinga visų žvejų dievinama vieta, kurioje didieji ešeriai ir kimba. Dėl tų povandeninių kalnelių nesiginčysiu, nes ežero viduryje plaukioja kur kas didesni ešeriai, nei palei pakrantes, be to, rudenį ties povandeniniais kalneliais nėra geresnių, nei blogesnių vietų – visur plaukioja ešeriai, visur galima jų pagauti. Taip pat nėra geresnio ar blogesnio paros laiko – ešeriai dažnai kimba visą dieną. Pirmenybė atitektų nebent šiltesnių, saulėtesnių dienų vakarams: tada ešerių apetitas didesnis. Bet yra kita medalio pusė, svarbesnė už orą, meškeres ir visus masalus, kartu paėmus – kur rasti tų kalnelių? Juk jie - ne ne grybai, plaukiodamas nepamatysi. Yra keli paieškos variantai: 1) Echolotas. Plaukioji po ežerą, matuoji gylį ir randi tai, ko reikia. Visa bėda, kad paiešką reikėjo pradėti pavasarį ir tęsti visą vasarą. Dabar šaukštai po pietų, nors viltis miršta paskutinė: iki užšalant ežerui gal ir pavyks ką surasti. 2) Vietiniai žvejai. Kol juos surasi, sutems. Kita vertus, negi pasakys viską iš pirmo karto? 3) Batimetriniai ežerų planai. Su tokiais barimetriniais planais, kokius kažkas platina Lietuvoje, ne tik kalnelio, bet ir ežero gali nerasti. 4) Kelios viduryje ežero plūduriuojančios valtys. Valandą pamosikavęs irklais, prie jų priplauksi. Tris minutes pasikalbėjęs suvoksi, kad anie žvejai kaip tik tavęs klausinėja, kur čia įžymieji povandeniniai kalneliai. 5) Diskusijos – su draugais, klubuose, interneto konferencijose. Kiek čia tu klubų teturime. Draugai patys mieliau klausinėja, nei pasakoja. Interneto konferencijos dūzgia, bet kas norės atskleisti geriausias vietas keliems šimtams akių? 6) Literatūra. Cha..! Čia tik bendro pobūdžio patarimai, bet kitaip ir būti negali. 7) Televizijos laidos. Nuoširdžiai patariu: nevažiuokite du mėnesius į tą vietą, kurioje vakarykštės televizijos vedėjas su draugais lupo vieną ešerį po kito. Važiuokit priešinga kryptim – ir žvejų, ir mašinų bus gerokai mažiau.

Taigi šansų lyg ir nėra. Bet ne, greičiau – atvirkščiai. Jei turėsite kantrybės, suderinsite paieškos variantus ir begalinį norą susipažinti su didžiaisiais ežerų ešeriais, viskas bus gerai. Juk ne šventieji puodus lipdo.

Rolandas Kažimėkas