Žiobris (Vimba vimba) 1758m.

Penktadienis, 15 Kovas 2013 16:24

Parašė Titas

Žiobrio kūnas pailgas, suplotas, panašus į kuojos ar skersnukio. Žiotys apatinės, išsikišusios kaip dumplės. Pauodegio pelekas ilgas. Tarp pilvo ir pauodegio pelekų tęsiasi ryški bežvynė briauna. Nugara tamsiai melsvai pilka, šonai sidabrinės spalvos, pilvas baltas. Krūtinės, pilvo ir pauodegio pelekai gelsvi, uodegos ir nugaros - pilki. Per nerštą žiobriai patamsėja, jų nugara apjuoduoja, pelekai parausta, patinų kūnas pasidengia nerštaspuogiais. 

Žiobris yra greita, baugi dugninė žuvis. Žiobris užauga iki 40-50 cm ir 1,5 kg, labai retai iki 50 cm ir iki 2 kg, bet dažniausiai sugaunami 30-35 cm ilgio ir 300-700 g svorio.  Kuršių marių keturmečiai žiobriai turi apie 20 cm ilgio, o septynmečiai ir aštuonmečiai – apie 30 cm. Žiobrys yra svarbi upių ir apysūrio vandens pramoninė žuvis. Nepaisant to, kad jo žuvienoje yra daug ašakų, ji yra labai skani. Anksčiau jų migracijos metu prie Nemuno būdavo švenčiamos "žiobrinės". 1982 m. uždrausta specializuota žiobrių žvejyba bei mėgėjiška žūklė upėse. Pagausėjus žiobrių ištekliams, vėl leidžiama mėgėjiška licenzinė žūklė. 

Žiobris žvejojamas ramesnėse upių vietose iki 2 m gilumo, duburiuose, kur yra sūkuriai ir grįžtama srovė, didesnėse ir mažesnėse duobėse, tarp žolių, vietose, esančiose greta pagrindinės tėkmės ir turinčiose kietą smėlio ar žvyro dugną. Žiobris meškeriojamas palaidyne, dugnine (sraunesnėse vietose) ir plūdine. Masalas – smulkūs sliekai, musių lervos, žirniai, musės, apsiuvos, vabzdžiai. Masalas turi vilktis dugnu arba gulėti jame.

Žiobriai sudaro keletą porūšių ir formų. Nominalinis porūšis paplitęs Šiaurės ir Baltijos jūrų baseinuose (Emsės, Elbės, Veichselio, Vyslos, Nemuno, Dauguvos upėse, Pietų Švedijoje ir Suomijoje, taip pat Ilmenio, Volchovo ir Ladogos ežeruose). Azovo, Juodosios ir Kaspijos jūrų baseinuose gyvena kiti porūšiai. Žiobriai - praeivės žuvys, iš jūrų neršti migruoja į upes ir upelius. Lietuvoje dalis žiobrių į Kuršių marias atplaukia rudenį, čia žiemoja ir anksti pavasarį migruoja į upes. Kita dalis migruoja iš jūros balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje ir plaukia neršti į upes (Miniją, Jūrą, Dubysą, Nerį, Šventąją) bei jų intakus. Po neršto grįžta į jūrą. Pastačius Kauno HE užtvanką, Kauno mariose susidarė vietinė žiobrio populiacija, kuri neršti migruoja į Nemuną, o maitintis - į Kauno marias.