Orai Vilnius

Salatis (Aspius aspius) 1758m.

Aspius-aspius TitoSalačio kūnas verpstės formos iš šonų plokščias. Nugara melsvai pilka, šonai sidabriški, pilvas baltas. Pelėkai pilki, uodeginis ir nugarinis pelekai tamsiais galais, analinis, krūtininis ir pilvinis pelekai ties pamatais rausvi. Žvynai smulkūs, žiotys plačios, apatinis dalis šiek tiek atsikišus į priekį. Labai panasus i didžiulę aukšlę. 

Salatis yra plėšri žuvis. Dėl to salačio žiotys plačios; apatinio žando susinėrimas su kaukole užeina net už statmens, išvesto per akies vidurį, o, be to, apatinis žandas atsikišęs į priekį. Uodeginis pelekas giliai iškirptas. Vidutinis salačių ilgis (neskaitant uodeginio peleko) – 40 – 60 cm, svoris – 1 – 4 kg. Neryje retkarčiais pasitaiko net didesnių kaip 10 kg svorio. Paplitęs upėse, įtekančiose į Šiaurės ir Baltijos jūras. Lietuvoje dažnas Nemune, Neryje, Šventojoje, Merkyje ir kitose didesnėse upėse, taip pat Kuršių mariose ir Krokų Lankos ežere.

Ketverių metų esti 25-30 cm, 300-450 g. Subręsta 4-5 metų, neršia balandžio mėnesį, kai vandens temperatūra 9-10°C, ant akmenuoto ar žvirgždėto dugno, sraunumose ir rėvose. Embrionai vystosi 6-8 paras. Jaunikliai minta bestuburiais, vabzdžiais, suaugę plėšrūs, gaudo smulkesnes žuvis, bet nevengia ir vabzdžių.
Oficialus užregistruotas Lietuvos rekordas – 6 kg salatis, kurį 1988 metais Nemune sugavo alytiškis Stasys Granauskas. IGFA rekordas – 5,66 kg salatis. Jį 1993 metais Vanern ežere (Švedija) sugavo Jan-Erik Skoglund.
Ne kiekvienas Lietuvos meškeriotojas pažįsta šią žuvį. Ežeriniai žūklautojai tiesiog negali su juo susitikti – salatis, dažniau šelviu vadinamas – tipiškas upių gyventojas. Užtvenkus Nemuną, Šventąją, Jūrą, salačių liko naujuose tvenkiniuose, prisitaikė gyventi stovinčiuose vandenyse. Tačiau daugiausia jų yra didžiausiose mūsų upėse: Nemune, Neryje, Šventojoje. Gyvena jie pratakiuose ežeruose, didesniuose karjeruose prie upių, kurie potvynių metu susijungia su upės srautais.

Aspius-aspius5 Tito

Pramoninėje žūklėje salatis teturi antraeilę reikšmę, bet užtat sportinėje žūklėje yra labai vertinamas kaip sunkiai pagaunama žuvis, ir jo gaudymas teikia meškeriotojui malonių išgyvenimų.Meškerioti salatį galima pradėti nuo gegužės mėnesio, bet intensyviausiai jis gaudomas nuo liepos mėnesio iki rugsėjo pabaigos. Salatis meškeriojamas dieną paprastai tuo momentu, kada jis medžioja, t. y. kai pasigirsta stiprūs jo smūgiai vandens paviršiuje. Salatis meškeriojamas upės sraunumose, prie rėvų, vandens sūkuriuose, t. y. salačio mėgstamose vietose. Masalas užmetamas į tą vietą, kurioje salatis tik ką yra smogęs uodega į vandenį. Masalas turi būti traukiamas kiek galima arčiau vandens paviršiaus arba tiesiog paviršiuje.

Aspius-aspius4 Tito

Salatis meškeriojamas spiningu, museline, palaidyne. Spiningas imamas lengvas.  Masalas negyva aukšlė arba gružlys, dirbtinės žuvelės, įvairios nedidelės blizgės. Masalas spiningu užmetamas kiek toliau nuo smūgio vietos. Vos pasiekus vandenį, masalas pradedamas greitai traukti atgal, sukant smarkiai ritę ir keliant koto viršūnę aukštyn. Masalas turi eiti vandens paviršiumi ir savo judesiais vaizduoti besigelbstinčią žuvelę, netgi šokinėjančią iš vandens. Gaudant salatį spiningu, tenka toli ir taisyklingai užmesti, reikia tinkamai vesti masalą, todėl meškeriotojas turi būti įgudęs.

Šviesesnėmis dienomis salatis mėgsta seklesnėse vietose netoli krantų medžioti įvairius vabzdžius. Tokiais atvejais salatį galima meškerioti museline. Įrankiai imami tokie, kuriais galima būtų toli užmesti. Masalas – žiogai, stambūs vabalai, gyliai, laumžirgiai, margos dirbtinės muselės.

Daug painiavos su šios žuvies vardu. Pastaruoju metu literatūroje ji vadinama salačiu, nors Šventosios ir dalies Nemuno meškeriotojai ją vadina šelviu. Pirmoje meškeriotojiškoje knygoje “Meškeriojimo sportas” Vytautas Goštautas taip pat šią žuvį pavadino salačiu, teigdamas, kad ją dar vadina salote ir klaidingai -šelviu. Kalbininkai irgi “pripažįsta” salatį, neužsimindami, kad yra ir kitų vardų: šalvis, šelvys. Beje, V. Goštautas šelviu vadina kiršlį. Kad žuvys turi daug vardų, nereikia stebėtis, nes kiekvienas regionas turi savus, tarmiškus žuvų pavadinimus. Ir kuo didesnė tauta, tuo daugiau tokių vardų. Antai vokiečiai karšį vadina net 58 vardais!
Nė viena Lietuvos vandenų žuvis nesukelia tiek emocijų, kiek jų pavyksta įžiebti salačiui. Ir tik jis vienas gali tiek nervų sugadinti meškeriotojui, išsiruošusiam medžioti tos keistos didžiulės aukšlės. Salatis ir elgiasi kitaip nei kitos plėšrūnės. Savo medžioklės būdu jis gal šiek tiek primena ešerio plėšikavimą, bet nemėgsta medžioti kompanijomis – dažniausiai “dirba” pavieniui. Negalima jo lyginti su karališkąja lašiša, kuri šaltą prakaitą išvaro jau užkibus – salatis, prieš užkibdamas, devynis prakaitus išsunkia iš meškeriotojo. Jis tarsi seka meškeriotojo taktinius manevrus ir tyčiojasi iš jo pastangų. Žiūrėk, sukaitęs spiningautojas vos ne pilvu šliaužia tenai, kur ką tik pažiro aukšlių lietus, nuaidėjo galingas salačio uodegos smūgis, užsimojo spiningu ir baaach!

Aspius-aspius2 Tito

Aspius-aspius3 Tito

 

viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea