Orai Vilnius
Reklaminis skydelis

Skritulių komplektavimas ir paleidimo būdai

skritulys

Skritulių komplektacija priklauso nuo to, kokią žuvį tikitės sugauti: daugelyje vandens telkinių gyvena bent po dvi plėšriųjų žuvų rūšis, todėl savuosius skritulius stengiuosi “pateikti’ taip, kad jam negalėtų atsispirti ne tik lydeka, bet ir smulkesni gyvūnai.

Klasikinė skritulio komplektacija yra nesudėtinga – apie 15 m storio valo, 15 g svoris ir metalinis pavadėlis su trišakiu kabliuku. Tačiau sistema dėl savo “gremėzdiškumo” tampa nepatogi, ir suvilioti ja plėšrūnę (ypač jei jų yra nedaug, o maisto – užtektinai) pasidaro praktiškai neįmanoma. Aš pats savuosius skritulius komplektuoju pagal savo sistemėlę. Ši konstrukcija sudaryta iš pagrindinio 0,30 mm storio valo ir dviejų pavadėlių. Ant skritulio būgnelio vynioju apie 20 m pagrindinio valo – to visai pakanka bet kuriame vandens telkinyje. Pirmasis 0,22 mm storio pavadėlis naudojamas “atskirti” 30 mm valą su pagrindiniu 10 – 20 g svareliu nuo antrojo pavadėlio, prie kurio kabinama žuvelė.

Jei gaudome didžiąsias plėšrūnes, tada rišame stambią, ilgesnę nei 15 cm gyvą žuvelę. Vietoje antrojo pavadėlio rišame du atskirus 20 – 30 cm pavadėlius. Ši konstrukcija ne tik paslepia storąjį valą bei svarelius nuo plėšrūno akių, bet ir suteikia jaukui galimybę laisvai judėti. Žvejojant rudens pabaigoje, kuomet reikia išlaikyti gyvą žuvelę kuo arčiau dugno, prie pirmojo pavadėlio kabinami papildomi 10 g svareliai.

Yra ir sistemėlė skirta nuodugniam konkrečios vandens telkinio atkarpos patikrinimui. Ši konstrukcija įdomi tuo, kad suktukas priverčia žuvelę judėti ratu. Skrituliui lėtai plaukiant, žuvelė suka ratus vis naujoje vietoje. Tokiu būdu gaudant žuvį yra svarbu, kad žuvelė būtų aktyvi ir nuolat judėtų. Kitu atveju šios sistemos naudojimas neturi jokios prasmės. Svarelius geriausia naudoti šiek tiek sunkesnius – tai suteikia sistemėlei stabilumo ir išlaiko pavadėlius įtemptus.

Skritulių komplektavimą užbaigiu kabliukų ir gyvos žuvelės kabinimu. Naudojant skritulius, žuvis dažniausiai gaudomos ne “pakirtimo”, o ”pririšimo” būdu. Tai daroma dėl paprasčiausios priežasties: kol spėji “nusikapstyti” iki apsivertusio skritulio, plėšrūnas jau būna įrijęs gyvą žuvelę arba ją, jau aplamdytą, išspjovęs. Tai vyksta dėl to, kad kramtydama gyvą žuvelę plėšrūnė pajuto “geležį” – kabliukus. Todėl gyvos žavelės kabinimui skiriu išskirtinį dėmesį. Pats kabinimo būdas priklauso ir nuo naudojamos žuvelės rūšies. Plėšrūnėms gaudyti su karosiukais iki 10 cm ilgio esu sugalvojęs du kabinimo būdus: pirmuoju būdu du vienakius perveriu prieš ir nugaros peleko, antruoju – dvišakius kabliukus veriu per analinę angą, o vienakį – per viršutinę žuvies lūpą. Žuklaujant sistemėle skirta nuodugniam konkretaus vandens telkinio atkarpos patikrinimui, patogiau kabinti žavelę už nugaros.
Stambesnius (ilgesnius nei 15 cm) karosiukus kabinu dviem dvišakiais, kurių pirmąjį veriu prie žiaunų dangtelio, o kitą – po nugaros peleku. Masalu dažniausiai pasirenku 8 – 12 cm ilgio karosiukus: jie labiau tinka plėšrūnėms dėl savo dydžio, be to, yra aktyvesni už stambesnes žuvis. Žvejojant antroje rudens pusėje, kuomet visų žuvų aktyvumas sumažėja, tai tampa labai svarbu. Šiuo metų laiku keičiasi ir plėšriųjų žuvų taktika: jos traukiasi į gilesnes vietas ir laikosi arčiau dugno. Todėl be galo svarbu, kad pati gyva žuvelė laikytųsi kiek galima arčiau dugno; karosai, šiuo atveju, tinka labiau nei judriosios kuojos.

rajus

Neprastesnė už karosą gyva žuvelė yra lynas. Lynukai, užkabinti ant kabliuko ir matydami dugną, nuolat stengiasi jį pasiekti. Nuolatos judėdami, jie atkreipia plėšrūnių dėmesį.

Kitų rūšių gyvas žuveles rudenį naudoju itin retai: žuvys, mėgstančios vidutinius ir viršutinius vandens sluoksnius, antroje rudens pusėje nėra tiek efektyvios, kiek anksčiau minėtos. Dabar jų net prisigaudyti yra keblu – lieka pirkti arba iš anksto (vasarą) prisigaudžius laikyti statinėje.

Skritulių paleidimas

Pagrindinis gaudymo skrituliais privalumas – galimybė vienu metu “iššukuoti” pakankamai didelę teritoriją. Tačiau išsirinkti tinkamą vietą bei paleisti skritulius nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti – prieš tai tenka gerokai paplaukioti valtimi bei pasidarbuoti gylmačiu. Skrituliai leidžiami maždaug vienodi gylio plote (kitaip jų paleidimas visai nėra efektyvus). Leisdamas skritulius stengiuosi, kad atstumas tarp žuvelės ir dugno būtų ne mažesnis nei 0,5 m. idealiausia vieta skrituliams leisti – dugnas su nedidukais reljefo nelygumais. Vertėtų tik vengti vešlios augmenijos, kurioje besislapstydamos gyvos žuvelės galėtų supainioti valą. Jei vandens telkinys jums gerai pažįstamas, skrituliai statomi tiksliai nustatytose vietose.

Jeigu –ne, reikia išsirinkti tinkamą vietą ir leisti skritulius tiesia horizontalia linija 5 – 10 m atstumu. Pirmuoju paleidimu naudoju visą turimą žuvelių įvairovę ir kabinu skirtingo dydžio pavyzdžius. Nevengiu “pakankinti” ir 7 – 9 cm žuvelių. Taip nesunku išsiaiškinti, ant kurių žuvelių ir kas geriausiai kimba. Jau minėjau, kad plėšrūnes gaudau skrituliais įryjimo, t.y. savaiminio pakirtimo, būdu. Todėl prie apvirtusio skritulio neskubu – duodu plėšrūnei laiko praryti savo auką. Tačiau perdaug ilgai gaišti neverta.

Apie tai, kas vyksta po vandeniu, galime spręsti tik iš skritulio “elgesio”. Jei valas po apsivertimo nesivynioja, tai plėšrūnė jauką ryja arba, pajutus pavojų, jį išspjovė. Na, o kai valas vyniojasi nuo ritės, žuvis prarijo jauką ir plaukia šalia – tai palankiausias metas nedideliam ir staigiam pakirtimui bei tikrai dvikovai, kurios baigtį gali numanyti tik dievas.

Reklaminis skydelis
viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea