Orai Vilnius
Reklaminis skydelis

Kas efektyviau - vobleris ar "mepsas"?

lydeka15

Kaip įprasta tokiais atvejais, ginčijamasi ir argumentuojama buvo prie laužo po sočios žuvienės ir išlenkus keletą taurelių karčiosios… Regis, iki rytdienos žūklės aistros turėjo aprimti, tačiau kaip tik rytą abu pagrindiniai ginčininkai nutarė praktiškai įrodyti savo teiginius. Vienas demonstratyviai į valtį pasiėmė tik voblerius, o kitas - tik sukriukes… Permatoma lyg šilko suknia migla iš tyko sūkuriavo virš ežero, kurio paviršių jau ėmė ribinti bundančių žuvų ratilai. Trys valtys nusiyrė į skirtingas puses. Palaukiau, kol anos dvi pasislėpė už meldynų ir užmečiau savo tradicinę "sistemą", kurią labai dažnai naudoju liepos mėnesį. Tai geltonas arba baltas 3-7 cm (labai retai 10 cm) tvisteris su 5-7 g galvakabliu, kuris tvirtinamas prie V raide išlenktos sistemėlės su sukriukės lapeliu. Vandenyje šis įnagėlis plaukia taip, kad virš tvisterio visą laiką sukasi miniatiūrinis lapelis. Po pusvalandžio tuščių metimų nutariau pradėti eksperimentuoti, nes lydekų kibos laikos jau buvo atėjęs, bet Ūkojo ežero margašonių racione, matyt, vyrauja ypatingesni spalvų deriniai. Geltoną tvisterį pakeičiau taškuotu žaliu su geltona uodega. Ir štai sėkmė - grybštelėjo poros šimtų gramų lydekaitė. Pasižymėjau šį faktą dienoraštyje, o lydekutę paleidau. Taigi teisingas masalas atrastas. Dabar galėjau ieškoti ties stačiais povandeniniais šlaitais, kur baigiasi atabradai. Inkarėliu matuodamas gylį, radau tokį nuolydį ir sustojau. Keli metimai išilgai šlaito buvo tušti, bet netrukus masalą kažkas pristabdė, o po pakirtimo su didele jėga trūktelėjo. Spiningas gerokai išlinko, kai solidi žuvis metėsi į šoną. Dingtelėjo mintis, kad pasiėmiau į žūklę pernelyg lengvą kotą, todėl skubiai atleidau stabdį ir pakėliau inkarą. Žuvis atkakliai veržėsi į gelmę, o kartais suko didelius ratus po valtimi. Atrodė, kad ji jau pailso, todėl pabandžiau pakelti ją į paviršių. Pagalvojau, kad ji bus ne mažesnė kaip septynių kilogramų. Sulig ta mintimi galiūnė netikėtai atitrūko. Ne veltui galioja nerašyta žvejų patarlė: nesverk žuvies, neištrauktos į krantą.

 

lydeka13

Teko vėl grįžti prie povandeninio šlaito ir tęsti žūklę, nors ūpas ir krito. Pasislinkau išilgai kranto jau kokius penkis šimtus metrų, o grybšnio nė vieno. Dar metimas. Ir vėl viskas įvyko netikėtai. Vėl ilgai galynėjomės, kol žuvis pailso. Tik šį kartą man pavyko pakelti ją į paviršių, nes kablys buvo patikimai įsmigęs į viršutinę Iūpą. Suprantama, jog ši lydeka buvo žymiai mažesnė. Svarstyklių skalė parodė tris su puse kilogramo. Perplaukiau sąsiaurį jungiantį dvi ežero dalis. Ėmiau mėtyti patį mažiausią ''Swing Minnow'' modeliuką palei Ielijų atvašyną, kur turėjo būti ešerių - kartkartėmis gyvu sidabru pažirdavo iššokusros iš vandens žuvytės. Minėtasis masalas yra ''Martin'' tipo sukriukės ir riperio kombinaciia. Man sėkmingiausias žalsvos žuvytės su sidabriniu Iapeliu derinys. Po keleto metimų pajutau gana stiprų smūgį. Tai buvo visai nepanašu į ešerį. Žuvis žaibiškai išvyniojo keliolika metrų valo ir aprimo. Tačiau neilgam: kai pabandžiau traukti, ji vėl staiga metėsi į gelmę. Nežinojau, koks čia dugnas, neturėjau ir menkiausio supratimo apre galimas čionykščių Iydekų slėptuves, tad ėmiau ją kelti į paviršių su jėga. Netrukus tarp smulkių bangelių suputojo galingas verpetas. Lydeka apteškė mane ir vėl nunėrė į gelmę. Šį kartą jau nesielgiau taip neapdairiai, nes lydeka buvo akivaizdžiai stambesnė už antrąją. Vėl pasisekė, kad kablys įsmigo patikimai, o nuo Iydekos dantų valą saugojo plieninis pavadėlis. Egzistuoja daug nuomonių apie pavadėlio reikšmę ir jo naudojimo trūkumus, kuriuos čia ir reiktų paminėti. Visiškai teisinga, kad pavadėlis gerokai vargina meškeriojant smulkiais masalais. Sakysim, nulinio numerio ''mepsu'' meškerioti su pavadėliu iš plieno yra varginantis užsiėmimas, nes masalas Iengvesnis už pavadėlį ir nuolat reikia rūpintis, ar "užsives" blizgutė. PavadėIis daro įtaką voblerio ''darbui''. Tačiau visada galima rasti optimalią kombinaciją. Tam reikia turėti įvairių pavadėlių. Blizgei, tvisteriui visada galima panaudoti klasikinį plieninį arba volframinį pavadėlį, tik reikia pasirinkti optimalią spalvą - sidabrinę, žalią, juodą. Skaidriame vandenyje Iabiausiai nepastebimas yra žalias pavadėlis. Pavasariniuose vandenyse puikiausiai tinka sidabrinis. Tamsiame - juodas. Nūnai kai kurie meškeriotojai pavadėlius jau dažo ir mėlynai, ir fluorescuojančiomis spalvomis, bet svarbiausia pavadėlio savybė yra jo tvirtumas. Nuo to priklauso jo svoris. Kuo pavadėlis lengvesnis, tuo geriau vandenyje elgiasi masalas. Patiems lengviausiems masalams galima panaudoti savo darbo pavadėlius iš "Dyneema" klasės pintų valų. Pasigaminti juos iš suktuko, spynelės, šiek tiek siūlo ir klijų visai nesunku. Galima nusipirkti į virvutes panašių pavadėlių iš kevlaro, kriptono; į kai kurių rūšių pavadėlius įpinta plieno gijų. Tik reikia žinoti, kad toks pavadėlis neilgaamžis. Ištraukus keletą Iydekų, reikia jį gerai apžiūrėti, nes Iydekų dantys vis vien ilgainiui perpjauna, išdrasko polimerines gijas. Su tokiais pavadėIiais net ir Iengviausia sukriukė ar miniatiūrinis vobleris puikiai elgsis vandenyje. Taipogi svarbus yra ir pavadėlio ilgis: mažiausias tikslingas -10 centimetrų. PopuIiariausi yra 12-25 cm pavadėliai, o velkiaujant didelėje gelmėje pageidautini 30-50 cm pavadėliai. Didelės Iydekos atakos metu išsižioja plačiai, ne visada pirmu šuoliu sugriebia masalą, todėl jos gali per klaidą grybštelti valą. Ir atrodys, kad jis perpjautas skustuvu.

 

Pagaliau ir antroji tos dienos Iydeka atsidūrė graibšte. Tai buvo keturkilograminė žuvis. Pasileidau dreifuoti, ir bangelės pamažu ginė mano valti atgal, mūsų stovyklavietės Iink. Trumpam stabtelėdavau prie sėklių. (Juos aptikti visai nesunku net ir be echoloto. Reikia tik neištraukti inkarėlio: palikus jį kyboti po valtimi kokių 3-4 metrų gylyje, jis pats užsikabins už sėkIiaus.) Kol grižau, pavyko pagauti dar keturias Iydekas, bet jos buvo nestambios, tad nukeliavo atgal į vandenį. Netrukus pasirodė ir pirmoji mano kompanionų valtis. Voblerių šalininkas į krantą išIipo švytėdamas. Jo pintoje kraitelėje gulėjo trys Iydekos, iš kurių didžiausia buvo kilogramo ir septynių šimtų gramų. Tačiau ir sukriukių garbintojas tądien neatsiliko: irgi trys lydekos, dvi - daugiau kaip kilogramo. Praėjo jau pora metų, bet jųdviejų ginčas dar neišspręstas, nes jį Iydi permaininga sėkmė. Teisingiausia šią problemą formuluoti kiek kitaip. Nėra ir negali būti, kad koks nors masalas turėtų absoliutų prioritetą prieš kitus. Tiesiog egzistuoja tiesioginė masalo panaudojimo priklausomybė nuo žūklės būdo. O pastarąjį Iemia atmosferiniai, sezoniniai faktoriai, bet svarbiausia - vandens telkinio tipas. Jau minėtame Lavyso ežere pagrindinis masalas - vobleris. Pirmiausiai todėl, kad čia reikia ieškoti dideliame plote po Iėkštą dugną intensyviai migruojančių paskui žuvelių būrius Iydekų. Dusioje voblerių panaudojimas Iabai efektyvus todėl, kad velkiaujama dideliame gylyje palei povandeninius šlaitus. Apskritai, jei reikia velkiauti, - vobleris nepakeičiamas. Bet sekliame ežere velkiavimas Iabai neefektyvus, nes valtis baido žuvi, ir ji dar nespėja atsikratyti įtarumo, kai virš jos slėptuvės pasirodo viliojantis kąsnelis. Tokiose vietose tinka nekliūvanti už žolynų ''long'' stiliaus sukriukė arba Iengvutis tvisteris (geriausia dar ir su plaukiančiu galvakabliu).

lydeka14

Prioritetas skiriamas tam masalui, kuris yra tinkamiausias tam tikromis sąlygomis. O tai tiesiogiai susiję su teisingo meškeriojimo sąvoka. Juk gaIima bet kur bandyti visus masalus, ir kuris nors iš jų pasirodys tinkamiausias, jei tik užteks žūklės Iaiko. Bet daug maloniau ir geriau iš karto rinktis tą masalą, kuris bus efektyviausias. Būtent menas skirti prioritetą kuriam nors masalui, atsižvelgiant į eilę faktorių, ir vadinasi teisingu meškeriojimu. Gerai, kai vandens telkinys žinomas, kai žinai, kokiu sezono metu kokius masalus naudoti. Daug sunkiau šiuos dalykus nuspėti iš pirmo sykio. Vienas užduotį palengvinantis patarimas yra toks: masalo dydis turi būti parinktas pagal sezono metą. Štai Iiepą reikia naudoti mažesnius nei įprasta masalus. Lydekos ne tokios dantingos, jau atsigavusios po nerštų, todėl gundosi ir visai menku užkandžiu. Liepos mėnesį stambiosios Iydekos mielai griebia nulinį ''mepsą'' arba 5 cm tvisterį, kurie kitomis sąIygomis skirti tik vidutiniokui ešeriui. Jau daugelį metų Iiepos mėnesį mano Iabai patikimas masalas yra antro numerio '' Aglia Redbo'', dažniausiai auksinės spalvos. Ši masalą sėkmingai naudoju ir Kuršių mariose, ir Minijoje, ir Luodyje, ir Alauše, ir dar daugelyje kitų vietų. Vietiniai žvejai, pamatę mano masalą dažnai vien galvomis kraipo ir tvirtina, kad Iiepą Iydekos griebia tik gyvą žuvelę. Tačiau mano Iaimikiai akivaizdūs. Manyčiau, kad šį dėsningumą galima suformuluoti taip: šiltuoju metų laiku galioja Iydekinių masalų miniatūrizacija. Orams ir vandeniui vėstant reikia naudoti vis stambesnius masalus. Ypač rudenį, kai lydekos prieš užšalant vandeniui labai intensyviai kaupia jėgas žiemai. Kiekviena taisyklė turi išimčių: yra nutikę net taip, kad ežere, kur puikiai ''dirbdavo'' mano miniatiūriniai masalai, nepagavau nieko. Visai atsitiktinai, sakyčiau, tiesiog iš nevilties, pabandžiau "Hi-Lo" voblerį. Irgi atsitiktinai parinkau jį žalsvų tonų, bet lapelį atlenkiau taip, kad vobleris šokinėjo iš vandens. Ir patyriau iki tol neregėtą sėkmę! Žolėtose vietose, kur negalėdavau panaudoti beveik jokio masalo, ir visai nedideliame gylyje puikiai kibo Iydekos, vos tik vobleris keletą kartų supukšėdavo vandens paviršiuje. Taigi visada reikia Iaikyti "mazgelį atminčiai", nes kas buvo gerai 10 metų, ateityje gali būti visiškai neefektyvu, nes daug kas keičiasi ir vandens telkinio, ir pačių žuvų gyvenime. Tai tinka ir tiems žvejams, kurie pripažįsta tik savo darbo masalus. Tai, kas buvo pasakyta, anaiptol nereiškia, jog neverta pasigaminti ypatingos savo sukriukės... Kaip tik atvirkščiai - meškeriotojas turi nuolat eksperimentuoti, o tuo labiau "bendraudamas" su tokia įnoringa žuvimi kaip lydeka. Paprasčiausiai nebūtina iškelti į padebesius kokio nors savo rankomis išdrožto voblerio. Juk dažniausiai toks autoritetingas žvejys tvirtina: "Va, aš tai turiu voblerį - jokia lydeka neatsilaiko''. Teisybė. Jam pavyko pasigaminti itin sėkmingą daikčiuką, bet jis ir pats nežino, kodėl tas daikčiukas yra toks išskirtinis. Pabandyk paprašyti padaryti kitą tokį patį - dažniausiai nieko neišeis. O taip yra todėl, kad maždaug kas tūkstantasis savo darbo masalas yra idealus. Tačiau serijinė jų gamyba neįmanoma, nes vienas nepakartoja kito. Firmose gaminamų masalų pagrindinis privalumas yra tas, kad jie beveik identiški, o tai sutelkia galimybę praradus vieną masalą įsigyti kitą; ir dar būti tikram, jog tas masalas "dirbs" taip, kaip ir anas. Aš irgi turiu keletą unikalių sukriukių ir netgi vieną voblerį, kuris yra tikrų tikriausias gamybos brokas. Vandenyje jis tuoj virsta ant šono. Tačiau nuvirtęs puikiai imituoja pamuštą žuvelę ir plaukia pačiame paviršiuje šonu. Aš jį išnaudoju sekliose vietose,kur lydekos tyko negaluojančių žuvelių. Vieną sykį 100 metrų atkarpoje juo pavyko ištraukti keliolika Iydekų, tarp kurių buvo ir vos didesnių už patį masalą. Tačiau tokio masalo naudojimas yra labai specifinis: dažniausiai jis efektyvus tada, kai į kitus masalus lydekos nekreipia jokio dėmesio. Kaip orientuotis masalų dėžutėje? Kaip minėjau, geriausia "neužsiciklinti", t.y. neskirti ypatingo dėmesio kokiam nors vienam ar vieno tipo masalui.

 

Reklaminis skydelis
viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea