Ramų šeštadienio rytą, kai jau visi, rimti žvejai, seniai sau žvejojo, mes tik buvom pabudę. Susiskambiname ir apie 9 ryto, atsigėrus kavos, pajudame link tėčio į Šilutę. Pusryčiams, šviežūs, firminiai tėčio cepelinai, viena kita miško paskaninta taurė ir judam link žūklės vietos. 

Link žūklės vietos, mus lydi vietinis. Kuris tenykščias visas balas įtekančias į Tenenį žino geriau, nei savo penkis pirštus. Oras palankus, dangus užtrauktas, vėjas optimalus, nei lyja, nei pučia, nei saulė šviečia ...

Išsiviniojam valtį, kuri kvepia dar gūdžiais 1998 metais ir kuria, kokius gerus 11 - 12 metų niekas neplaukiojo. Žinoma be garantijos, kad ją plauksim. Bet ..., kad ir leido per dugną, mes sėkmingai po balą paplaukiojom :)

Susidėliojom masalų arsenalą suruoštą į Švediją, matom, kad valtim plauks arba jie, arba mes. Nutarėm pasilikti vienetus jų ir prasimankštinti. Mėtom, mėtom, vis nuliai. Bertuletas užsideda paskutinį iš keturių voblerį ir pirmu metimu, bimt - YRA. Peiliukas, mažiukas, bet yra. Faktas, kaip blynas. 

Plaukiojant su tokia maža valtike, rimtiems vyrams, kojos nutirpo iki negaliu. Nutarėm, kad brolis lipa į krantą. Jis apmėtys šį telkinuką nuo kranto, o aš ir toliau iš valtikės. Dirbau tik su gumom. Pasikabinus šią, salotą su tepalo uodega, ir mane aplankė sėkmė. Lydekaitė nedidesnė, nei užkibo broliui. 

Graži diena. Rezultatas 1 : 1 . Švedijai pasiruošę ...