Orai Vilnius
Reklaminis skydelis

Kaip tapti karpininku

karpis2Testas


Jeigu tu manai, kad labai stengiantis karpininku galima tapti, labai klysti. Karpininku netampama – juo gimstama. Ir nėra čia jokios ironijos ar pašaipos. Tiesiog tokios gyvenimo taisyklės – vieniems Dievas duoda talentą, kitiems jo pagaili. Visa tavo bėda, mielas broli, yra ta, kad tu dar nežinai, ar gimei karpininku, ar taip iki paskutinio teismo dienos ir liksi paprastas meškeriotojas. Tačiau nenusimink ir nusiramink. Viską šiais laikais galima išsiaiškinti. Svarbiausia, kad tam net nereikės ramstyti poliklinikų sienų, duoti kraujo, tyrinėti DNR struktūros, šviestis plaučių ar kitaip save kankinti. Viskas kur kas paprasčiau: keli testai – ir viskas aišku. Jeigu jų atsakymai teigiami, galėsi drąsiai žengti karpininko karūnos link. Todėl daug nepilstydamas iš tuščio į kiaurą iškart juos pateiksiu.

 


Psichologinės ištvermės testas

Tikri karpininkai laukia didelių karpių. Jie nelaksto, neieško žuvies kaip išprotėję. Jie laukia, nes tikras didelis karpis visada ateina pas tikrą karpininką. Ar tu sugebėsi jo sulaukti, kaip tik išsiaiškinsi atlikęs šį testą. Norėdamas išbandyti savo psichinę ištvermę, turi susirasti nuošalią vietą ir atsisėdęs joje rymoti – tarsi lauktum troleibuso ar šviesesnio rytojaus. Ta nuošali vietelė negali būti parkas, kur galėtum stebėti praeivius, tai negali būti baras, kavinė ar suoliukas autobuso stotelėje, ant kurio išsidrėbęs kaip varnas skaičiuotumei pravažiuojančias mašinas. Geriausiai šį testą laikyti miške atsisėdus ant kokio kelmelio. Šalia gali tyvuliuoti ir nedidelis ežeriukas, tačiau tai ypatingos reikšmės rezultatams neturi. Taigi atsisėdi ant kelmelio ir rymai. Gali pasiimti cigarečių, alaus butelį, mylimosios nuotrauką. Gali ne tik sėdėti, bet ir labai nenutoldamas pasivaikščioti aplink kelmelį. Esmė ta, kiek tu laiko visa tai ištversi. Kentėk kiek gali. Bet jeigu jau nebegali, tai pasižiūrėk į laikrodį ir įvertink savo galimybes pagal lentelę:

karpis36 valandos
Tu apskritai esi ne žvejys.

12 valandų
Žvejok visas kitas žuvis, o karpius pirk parduotuvėje.

18 valandų
Pasitelkęs psichologus gal ir ką pasieksi.

24 valandos
Visai neblogai! Pirmas etapas jau įveiktas. Viena kita treniruotė – ir rezultatai dar pagerės.

48 valandos
Puiku! Esi tikras karpininkas!

96 valandos
Pasitikrink, ar tik nenumirei.

Taigi, jeigu tau pavyko išlaikyti pirmąjį testą, griebkis antrojo – sezonas ne už kalnų, o iki jo pradžios dar daug reikės nuveikti.

Geležinės rankos testas

Kad karpis ,,ateitų” pas tikrą karpininką, jį reikia prišaukti, pasikviesti kaip brangiausią svečią, kaip bičiulį, kuriam tu prieš mėnesį paskolinai šimtą litų. Tik geros vaišės (košytės, kruopytės, kukurūzai ir pan.), sumėtytos toli nuo kranto, gali privilioti karpį. Todėl norėdamas sužinoti, ar tau pavyks suberti kažkur į gelmę keletą centnerių maisto produktų, turi paimti silikatinę plytą ir pabandyti ją nusviesti kuo toliau. Kai atliksi šį eksperimentą, išmatuok atstumtą, kurį nuskrido plyta, ir įvertink pagal lentelę:

Plytos nepakėlei arba nusilaužei nagus.
Susidaro įspūdis, jog tamsta esi moteris, per žioplumą nusipirkusi ne tą žurnalą. Neturiu nieko prieš lygių galimybių įstatymą, tačiau visgi nusipirk kitą leidinį, geriau paskaityk, kaip tapti manekene.

Plyta nukrito ant kojų.
Na, ką galiu pasakyti: eik treniruotis, kilnok svarsčius, daryk atsispaudimus, gal po dešimties, gal po dvidešimties metų kas nors iš tavęs ir bus. Tiesa, pasitikrink regėjimą, gal kalti visai ne raumenys.

Plyta nukrito už 15 metrų.
Neblogai! Bet dar šio to trūksta. Porą mėnesių praleisi treniruoklių salėje – ir problemos išnyks

Plyta nukrito už 50 metrų.
Puiku! Nieko čia nepridursi.

Plyta skrido, skrido ir dingo iš akių.
Nepyk, brolau, bet nei Betmenas, nei Terminatorius ar Rembo karpininkais kažkodėl netapo.

“Boilių” testas

karpis1Kad karpis užkibtų, ant kabliuko turi kabėti masalas. Tačiau tikras karpininkas niekada nenaudoja bulvės, žirnio ar kokio slieko. Tikras karpininkas karpius gaudo “boiliais” (baltyminiais kukuliais), ir kas blogiausia, juos gaminasi pats, nes čia yra daug paslapties (sakyčiau, “X failų”). O “boilis” – tai visokiausių valgomų ir nevalgomų, kvepiančių ir dvokiančių medžiagų kratinys, kurį ne tik reikės sumaišyti, bet ir išvirti. Todėl jeigu nori įsilieti į tikrų karpininkų gretas, niekur nedingsi – teks ir ruošti karpiams pusryčius, pietus ir vakarienę. Bet tam reikia sugebėjimų, tad geriau prieš imdamasis veiklos atlik “boilių” testą ir įvertink savo galimybes. “Boilių” testo esmė labai paprasta: išprašyk visus iš namų (nupirk bilietus į kiną ar teatrą), pasikviesk kelis draugus (dėl viso pikto turėk dar porą butelių degtinės), pasodink juos už stalo, o pats išdidžiai ženk į virtuvę ir pabandyk išvirti kukulius arba varškėčius arba galų gale iškepti kiaušinienę. Kai darbą baigsi, patiek visą tai ant stalo. Vėliau palygink savo rezultatus su lentele:

Dūmų buvo nedaug, bet virtuvę vis vien teks remontuoti.
Nepyk, bet, manau, ir pats supranti, kad nei užsispyrimas, nei išsilavinimas tau nepadės.

Draugai, tavęs nesulaukę, išgėrė visą degtinę ir sumigo.
Nesi visiškai beviltiškas, bet iki tiesos dar labai toli.

Kolegos įdėmiai žiūri į lėkštes, paskui į tave, po to vienas į kitą. Kąsnis į burną keliauja dvi minutes, kramtomas pusę valandos. Kažkas be perstojo vaikšto į tualetą.
Tik nesijaudink: svarbu, kad niekas nepasimirė, visi likote gyvi, sveiki. Ateityje, kiek pakoregavęs savo veiksmus, pasieksi geresnių rezultatų.

Visi ryja tylėdami, kaskart išlenkdami po stikliuką.
Praktiškai idealu. Galima drąsiai imtis “boilių” gamybai.

Draugai valgo apsilaižydami, giria tavo kulinarinius sugebėjimus ir prašo dar ir dar.
Negudrauk! Aš gal ir neperspėjau, bet testus reikia atlikti sąžiningai, be žmonos, mamos, sesers ar uošvės pagalbos. Tau tik pačiam nuo to bus geriau.

Išlaikęs šiuos tris testus, nukeliavai toli, ir karpininko titulas teoriškai ranka pasiekiamas. Tačiau neskubėk, nes tavęs dar laukia paskutinis labai svarbus testas. Jeigu jį išlaikysi, tada galėsi džiaugtis ir šokinėti, nes tavo gyslomis iš tiesų teka tikro karpininko kraujas.

Psichikos stabilumo testas

Aš nepasakosiu, kam testas skirtas ir kokia jo esmė. Esi pakankamai protingas ir pats suvoksi. Tik pabrėšiu, jog tai yra labai svarbu tarptautiniu mastu, ypač šiais laikais, kai mūsų šalis beldžiasi į Europos vartus. Norėdamas išlaikyti šį paskutinį egzaminą, privalai susirasti brangesnį karpyną, susimokėti 50 litų už leidimą ir visą dieną žvejoti kilograminius karpiūkščius. Vakarop, nutraukęs žūklę, išimk skiaurę iš vandens, pabandyk paleisti visą žuvį atgal į vandenį. Pasek savo mintis ir vėliau sulyginęs jas su lentele, padaryk išvadas.

Žinot ką! Eikit jūs visi š… To-o-okius pinigus sumokėjau ir nieko nesiruošiu paleisti.
Gal tu teisus, mielas drauge, tačiau tikro karpininko vardo už jokius pinigus nenusipirksi. Sėkmės versle!

Kažkaip gaila. Tiek vargau, tiek gaudžiau, o čia dar plėšikai už leidimą apvalią sumelę nulupo. Gal vis dėlto pasiimsiu bent keletą žuveliokų.
Standartiniai minties vingiai, brolau. Pabandyk pakeisti mąstymą, šiek tiek atlenkti nagus nuo savęs – pamatysi, kaip pagerės.

Neblogai prigaudžiau. Tą didįjį pasiimsiu, o kiti tegu gyvena.
Teisingai, vyruti, mąstai, jokių priekaištų neturiu.

Neįdomi man ta žuvis, net nežinau, kiek čia tų karpiokų prigaudžiau. Jeigu labai reikės, parduotuvėje nusipirksiu.
Mintys gal ir geros, bet man susidaro įspūdis, kad tu apskritai nieko nepagavai. Jeigu taip, tai pakartok šį testą dar kartą.

Filosofija

karpininko_irangaŠnekėkim atvirai – jeigu nori būt karpininku, į visą turi žiūrėti iš filosofinės pusės. Kitaip nieko nebus. Puikiai išlaikyti testai dar nieko nereiškia dar nereiškia – jie tik pasufleruoja, kad tavo fiziniai ir dvasiniai sugebėjimai, psichikos būsena atitinka keliamus reikalavimus ir karpininko karūna yra pasiekiama. Bet norint žengti tuo duobėtu keliu vis dėlto verta kai ką išsiaiškinti, apmąstyti, nes didieji darbai taip paprastai nedaromi – jiems reikia impulso. Jeigu tu manai, kad begalę laiko reikės skirti T.Kampanelos, T.Moro ar kitų filosofų veikalams skaityti, labai klysti. Palik visa tai “tikriems”muselininkams. Tegul jie knaisiojasi po chrestomatijas, ieško jose protingų citatų ir šviečia tamsiąją žmonijos pusę: “Kas ciesoriaus – ciesoriui…” Tau viso to nereikia – ne tas įvaizdis, ne ta mąstymo kryptis, ne tie tikslai. Atvirai pasakius, mielas kolega, karpininko filosofija remiasi tik trijų banginių nugaromis,o kad tau būtų lengviau ją pažinti, pabandysiu šį bei tą paaiškinti.

I banginis. Jau Aristotelis, gyvenęs 384 – 322 pr. m. e. m., šią temą dar labiau išplėtojo Plinijus Vyresnysis. Iki šių dienų rašytinių šaltinių apie karpį yra tik pat, o gal net ir daugiau nei apie visas kitas gėlavandenes žuvis kartu. Kaip tu matai, ką tai galėtų reikšti? Dar nesupratai? Puiku! Važiuojam toliau. Kažkuriuo metu mokslininkai, tyrinėję žuvis, kad karpio smegenys yra pačios didžiausios. Vėliau net buvo iškelta hipotezė, kad jo intelekto koeficientas (IQ) kur kas aukštesnis nei visų kitų žuvų (bet kad tai ne hipotezė, o aksioma, tau gali patvirtinti kiekvienas karpininkas). Pasuk smegeninę ir pažvelk į praeitį. Kas, tavo nuomone, buvo populiarios pasakos “Auksinė žuvelė” herojus? Kiršlys? Ešerys? O gal lydeka? Nesąmonė! Tai buvo tikrų tikriausias vienišas karpis. Tai kodėl jis jeigu jau toks gudrus, leidosi pagaunamas tinklu? – paklausi. Ogi todėl, kad seniui ir jo suskilusiai geldai įrodytų, kokie kvaili ir godūs žemėje gyvena žmonės. Ir įrodė! Ir seniui, ir jo bobai. Taigi, būsimasis karpininke, turbūt jau supratai, kad tau teks sukryžiuoti špagas su pačia protingiausia pasaulio žuvimi. Neabejoju, kad jeigu karpis galėtų gyventi sausumoje, jis tikrai pasistengtų praskaidrinti ilgas tavo laukimo valandas. Pavyzdžiui, išliptų ant kranto ir suloštų su tavimi šachmatų partiją, o ją laimėjęs vėl pūkštelėtų atgal į vandenį, prieš tai nepamiršęs draugiškai pamojuoti uodega. Bet jis to padaryti negali – neleidžia sąlygos. Jeigu netiki, pats panerk po vandeniu. Pažiūrėsiu, ar spėsi bent pėstininką iš E2 į E4 perstatyti. Jei manai, kad nusišneku, tai skaudžiai apsirinki. Pasiimk, pasiskaityk angliškus karpininkams skirtus žurnalus ir viską suprasi. Ten nesunkiai rasi straipsnelių apie keistus anglus žvejus, kurie dienų dienas sėdi prie to pačio kelių hektarų tvenkinio ir keliasdešimtą kartą gaudo tuos pačius karpius. Pagavę džiaugiasi kaip vaikai: o-o-o, šiandien vėl pagavau Sezaną! Ji man jau dvidešimtą kartą per pastaruosius penkerius metus užkimba. Kitas atitaria: oho, o aš vakar ištraukiau Alisą, bet ji šiemet du kartus užkibo. O dabar pažiūrėk, kaip jie tuos karpius atsargiai laiko, kaip švelniai kalbina, kaip įnirtingai fotografuoja, kaip aistringai pabučiavę lyg kūdikį paleidžia į vandenį, ir įsivaizduok, kaip tas pats anglas kartais namie pasišneka su savo žmona ar vaikais. Gal ne tik šiurkščiau pasikalba, bet ir beržinės košės įkrečia. O ar matai, kad kas nors rėktų ant karpio ar jį muštų? Nematai! Bet užtat pasirausęs to anglo komodos stalčiuose nuotraukų su karpiais pamatysi kur kas daugiau nei šeimyninių portretų. Visi mėgsta fotografuotis su protingomis ir gražiomis būtybėmis. Aš irgi turiu keletą nuotraukų “Vincukas ir …” (na, nesakysiu kas, dar įsižeis) ir visiems jas rodau. Taigi karpis yra protinga būtybė, ir taškas. O karpininko ir karpio santykiai – tai dviejų intelektų psichologinė dvikova. Turi tai suprasti ir būti jai pasiruošęs.

II banginis. Karpininkas niekada neina žvejoti – jis eina gaudyti karpių. Šios geležinės taisyklės privalai laikytis visur ir visada. Pamiršk visas kuojas, ešeriokus, raudes, karosus ar net karšius. Nebandyk ieškoti kažkokio aukso vidurio. Jo nėra ir negali būti. Tai tik saviapgaulė. Viskas, pradedant mintimis, baigiant įrankiais, turi būti skirta tik karpiui, karpiui ir dar kartą karpiui. Jeigu tu man pro nosį burbtelėsi, kad viską darai tinkamai, bet vėl užkibo dviejų kilogramų karšis, aš tau atvirai atrėšiu: blefas! Tik nesiputok ir nesimosikuok rankomis, nuoširdžiai sakau, arba tu ko nors neįvertinai, arba ir vėl ne į tą filosofinę pusę pažiūrėjai. Nors daug laiko sugaišta, daug popieriaus prirašyta, tačiau turėk kantrybės ir išsiaiškink viską iki pabaigos. Taigi, kad viskas būtų kaip reikiant, privalai užbrėžti ribą ir griežtai jos laikytis. Privalai sau pareikšti: aš gaudysiu tik dešimties kilogramų ir daugiau sveriančius karpius, apie mažesnius net negalvosiu. Bet kodėl, - paklausi tu, - kodėl aš negaliu pagauti perpus mažesnio, kai karpynuose visi net sušilę traukia kilograminius? O todėl, - atsakysiu aš, - todėl, kad tai yra karpiai paaugliai, kad jų charakteris dar nesusiformavęs, kad jiems terūpi linksmybės, kad jie į gyvenimą dar žiūri pro pirštus. Na, kam gi tokio amžiaus patiktų rūpintis vien dvasinėmis vertybėmis. O juk tu sieki tikro karpininko vardo ir žiniai, kad tavo ir karpio konfliktas – tai dviejų intelektų kova. Todėl ir privalai rinktis savęs vertą priešininką. Jeigu ilgai to priešininko nesulauksi, vis vien nenusimink. Žinok – nematoma psichologinė kova vyksta nuolat. Bet jeigu nesulauksi visą amžinybę, jau liūdniau, nes tam tikru metu pradėsi surasti, kad … (atsiprašau, bet aš ir vėl nenoriu nieko įžeisti). Kaip praktiškai pasiekti, kad kibtų tik dideli karpiai, aš čia nerašysiu. Tegul tai daro kiti autoriai. Pasakysiu tik tiek: vaiką galima papirkti ir saldainiuku, bet suaugusiam juk jo nesiūlysi. Troškinta kiaulės koja, pora bokaliukų alaus – per skrandį į širdį. Taip ir karpiui.

III banginis. Susikaupk ir atsisėsk, nes ši tema tau bus nemaloni. Bet aš kitaip negaliu. Šis veikalas nebūtų išbaigtas, jeigu rašyčiau vien tik apie širdžiai mielus dalykus. Specialiai ar netyčia nutylėdamas tai, kas gali sukelti audringą reakciją ar karščiausias diskusijas. Yra toks angliškas posakis: “Catch and release”. Šis posakis šventas visiems karpininkams ir reiškia, kad pagavęs karpį negali jo perdurti, peršauti, perkąsti, pasmaugti ar kitaip sudoroti – tu privalai jį paleisti atgal. Ė, į vandenį, o ne į bagažinę! Kitaip būsi tik paprasčiausias žvejys, o ne karpininkas. Nežiopčiok kaip karpis, ištrauktas ant kranto. Aš puikiai suprantu, kad tau sunku, bet tokios šio žaidimo taisyklės, ir nieko čia nepadarysi. Privalai kažkaip nusiteikti, kažkaip save įveikti ar net visiškai pasikeisti. Ir kas blogiausia, aš tau padėti tikrai negaliu. Nueik į teatrą, aplankyk parodą, perskaityk kokią knygą, prisimink geros draugės gimtadienį, nupirk jai gėlių ar tiesiog išsiurbk kilimą. Žodžiu, daryk gerus darbus, švieskis, tobulinkis. Tik nesibrauk į televizijos laidą “Atleisk” ir nepradėk atsiprašinėti tėvų už tai, jog būdamas vaikas vogdavai iš jų kišenių kapeikas cigaretėms ar nušvilpęs keletą tuščių alaus butelių pakeisdavai juos į pilnus: tėvai tau seniai atleido, o tautiečiai vis vien nesupras, kokiu gi tikslu lendi į tą eterį. Gerai žinau, kokias psichologines kančias patiria žmogus, suvokęs, kad ką tik į krantą išvilktą penkiolikos kilogramų karpį teks tuoj pat paleisti. Nes suprantu, kad įaudrinta vaizduotė piešia visai kitokius paveikslus, visai kitas situacijas. Jau matai save išdidų kaip Ilja Muromec’as, jau mato kaip palikęs automobilį už kilometro paskutinę kelionės iki namų atkarpą bandai įveikti pėstute išdidžiai vienoje rankoje nešdamas laimikį, kitoje – meškerę. Jau regi susižavėjusius kaimynų ir praeivių žvilgsnius, pro langus skarelėmis mojančias senutes, iš nevilties alpstančias merginas – toks vyras, iš pavydo beviltiškai kumščius gniaužiančius ir jaunus, ir pagyvenusius vyrus. Bet tai ne viskas. Namie tavęs laukia šlovė, garbė, pagyros, šventė, o iš ryto gal ir pagirios. Tu visa tai matai. Taip aiškiai, taip šviesiai – ką tik pro šalį būtų praskridusi Halio kometa su visomis savo uodegomis. Tačiau tuo metu, kai jau baigi ištirpti iš laimės, netikėtai prisimeni, kad kažkoks surūgęs senis tau sakė: atsisakyk viso to, atsisakyk! Tu – juk karpininkas! Tu laimėjai dvikovą, bet su priešininku privalai elgtis garbingai. Ši akimirka yra lemtinga, tiesiog lemiama. Dabar viskas priklauso tik nuo tavęs. Gali pasiųsti visus į tualetą atlikti didelio gamtinio reikalo arba net kur kas toliau, gali pareikšti, kad geriau pūgžlys rankoje nei karpis vandenyje. Tu tą gali padaryti ir turi tam teisę. Tačiau daugiau nebevaidink savęs karpininku, nes vis vien nesupratai, kuo remiasi šių keistų žodžių filosofija. Ir dar niekada niekam nepasakok, koks skanus ir riebus yra didelis karpis. Jeigu jau suvalgei, tai džiaukis ir tylėk. Tylėk kaip žuvis, nes kitaip aplinkiniai pradės klausinės, iš kur tu žinai paleisto karpio skonį. Kai siųsi savo ir karpio nuotrauką į kokį žurnalą, pasistenk, kad jis būtų gamtos, o ne virtuvės fone, ir šiukštu nedėk į voką žvynų! Juk tu paleidai didelį karpį, tiesa?

Įvaizdis

karpininko_iranga1Tikro karpininko įvaizdį sudaro trys glaudžiai susiję dalykai – išvaizda, įrankiai ir įranga. Apie įrankius ir įrangą, nes tai labai subtili ir intymi tema. Prieš rašydamas šį straipsnį, užėjau pas vieną draugelį, garsėjantį importinių žvejybos žurnalų gausa, ir porą valandų pačiulbėjęs apie mokslinę traktato esmę pasiskolinau gerą glėbį literatūros apie karpių žūklę. Varčiau tuos angliškus, vokiškus, itališkus, prancūziškus ir dar velnias žino kokius žurnalus ir, nori tu ar ne, bet kaip yla iš maišo išlindo vienas keistas dėsningumas – ogi beveik 80 procentų karpininkų, pasirodo, kažkodėl panašūs į pačius karpius – tokie stambūs, pilvoti, atsipenėję. Kiti 20 procentų – vidutiniškai stambaus sudėjimo vyriškiai. Ir nei vieno išstypėlio, nei vieno kaulų vyniotinio. Be abejo, būčiau melagis, jeigu teigčiau, kad nėra vieno ar kito lieknesnio sudėjimo karpininko, tačiau “laibieji” taip pasislepia tarp tų visų stambuolių, kad jų beveik nematyti. Mąsčiau ir taip, ir anaip, kol galų gale prisiminiau vieną seną gerą patarlę: “Su kuo gyveni – toks ir pats tampi”. Kai tik ši geniali mintis pliumptelėjo į smegenis, supratau, kad supanašėjimas su psichologiškai ir fiziškai galingu priešininku ir yra išskirtinis karpininko bruožas, nes kiek bandžiau tyrinėti visas kitas išvaizdos detales, pasirodė,kad jos nėra tokios svarbios – nebūtinos čia nei specialios kepurės, nei kombinezonai, nei liemenės ir pan. Kas po ranka pasitaikė – tas ir gerai. Bet kaip, - paklausi tu, - kaip man priaugti svorio, jeigu esu normalaus sudėjimo, jeigu esu normalaus sudėjimo žmogus ir visai nesirengiu sustorėti. Galų gale net moterys mane tokį myli, ir man gerai. Neskubėk, - atsakysiu aš, - neskubėk, brolau, ir nesinervink. Nervai kenkia sveikatai, mažina apetitą, o tau juk to dabar mažiausiai reikia. Ir apskritai nekreipk į nieką dėmesio, nepersistenk, nes pats gyvenimas viską labai gerai pakoreguos, o kaip ir kodėl, tuoj tau paaiškinsiu. Įsivaizduok, kad tu jau užsikrėtei karpių žūkle. Liguistai, kaip Šerlokas Holmsas, jų ieškai, kaip Puaro narplioji jų kibimo subtilybes, kaip Megrė paspendęs spąstus jų lauki. Karjeros pradžioje tavo išvaizda dar neatitinka europinių kanojų, bet ir tu pats esi tik pradedantysis karpininkas. O kas toliau?
Ogi toliau tu lauki savo didžiųjų karpių. Ilgai ir nuobodžiai – parą, dvi ar net tris (prisimink pirmąjį testą). O laukdamas ką veiki? Televizoriaus juk nėra, laikraščiai seniai perskaityti, knyga nuobodi ir neįdomi, tuščiai vaikščioti pakrantėmis nėra tikslo, negali juk meškerių be priežiūros palikti – jeigu jų nenusitemps į vandenį karpis, tai savo namų link tikrai panešės koks netyčia užklydęs tautietis. Žodžiu, tau nieko kito nebelieka, kaip tik gulėti ir viską akylai aplink stebėti. Nuobodu. Bet juk tu tikras karpininkas – viską iškęsi. Kažkuriuo gulėjimo metu tavo ranka lyg netyčia, lyg nejučia įlenda į kuprinę ir iš ten ištraukia maišą bulvių traškučių, dar kiek pasiknaisiojusi, ji randa ir alaus butelaitį. Valio! Valandai darbo yra! Po valandos operacija kartojasi. Dar po valandos pradėti mąstyti, kur žmona galėjo sugrūsti tuos didžiuosius sumuštinius su kumpiu, sūriu ir dešra. O gal geriau kumpį su sūriu ir dešra palikti vakarui, o dabar sudoroti rūkytą vištytę? Tiesa, reikėtų į skranduką suleisti skardinę konservuotų kukurūzų – per daug tu čia jų pasiėmei, karpiams nė pusės to nereikia. Įdomu, ar tas iš uošvės nušvilptas obuolių pyragas skanus? Tikriausiai, nes ji – gyvatė – nieko daugiau nemoka, tik pyragus kepti ir gerklę laidyti. Tiesa, kartą per parą, o gal ir kiek dažniau visą rimtį sudrums įkrus meškerės signalizatoriaus zyzimas, bet tos kelios nerimo minutės yra nieko, palyginti su maloniomis laukimo valandomis. Tai bėgs tavo dienos. O po dvejų metų, žinoma, jeigu rimtai užsiimsi karpių žūkle, net pats nepastebėsi, kaip priartėsi prie tikro europinio karpininko išvaizdos standarto. Svarbiausia, viskas įvyks lyg netyčia, lyg nejučiom – jokių pastangų, jokio vargo. Tai tiek apie išvaizdą, o dabar trumpam leisk pereiti prie įrangos, tiksliau – prie trijų pagrindinių jos elementų, kurie, mano manymu, patys svarbiausi. Taigi, mielas drauge, įsidėmėk – tikras karpininkas negali eiti prie vandens be palapinės, sudedamosios lovos-krėslo ir skėčio. Ką ten eiti! Jis tiesiog negali be to gyventi, nes bus ne tikras, ne karpininkas – ir išvis neaišku kas. Aš jau regiu tavo šypseną ir net girdžiu ironišką balselį: pamanyk! Didelis čia daiktas! Turiu lenkišką trivietę palapinę rūsyje, jeigu dar kandys nesuėdė, kažkur guli sena “raskladuškė”, o skėčių namuose – nors vežimu vežk – ir juodų, ir spalvotų, ir su gėlytėmis. Nurimk ir nesapaliok! Tais rakandais gali pasinaudoti kolektyviniame sode po bulviakasio, sėjomainos, kultivavimo ar kitų žemės ūkio darbų. Bet keliauti su kažkokiomis supelijusiais ir sutrūnijusiomis senomis karpių žūklėn – tiesiog nesolidu. Galų gale, jeigu negerbi savęs, tai gerbk bent karpį, nes jis savo intelektu greit įvertins tavo moralės normas ir finansinę padėtį.

Taigi čia prasideda išlaidos, bet kam jos neprasideda, ir apskritai, ar kada nors jos baigiasi. Juk už viską šiame pasaulyje reikia mokėti. Pažvelk į “tikrą” muselininką, apie kurį prieš mėnesį rašiau, juk jam – vargšeliui – vien įvaizdis kiek kainuoja. O čia, kaip sakant, pinigai krenta visai kitur – komforto link, todėl jų negailėk ir netaupyk, nes nuo to priklauso tavo sveikata dabar ir senatvėje. Apie sudedamąją sofą-lovą-krėslą nėra ko daug sapalioti. Tokį baldą gali užtikti žymių firmų kataloguose ir net vienoje ar kitoje Lietuvos žūklės įrankių parduotuvėje. Spalva būtinai turi būti žalia arba chaki. Va dėl palapinės teks pavargti. Žvejų firmos jų neimportuoja, ir apsirikti gali labai greitai. Kaip supratau (ir vėl ne be užsienio literatūros), palapinė taip pat turi būti žalia, kvadratiniu pagrindu plačiomis durimis, pro kurias galėtum viską aplinkui matyti. Tiesa, nepavyko išsiaiškinti, ar joje turi tilpti sofa-lova-krėslas, bet vis vien pirk didesnę: kai tapsi karpininku, kurio išvaizda atitiks europinius standartus, bus labai negerai, jeigu į palapinę galėsi sugrūsti tik pusę savo kūno. Dėl skėčio gali išlikti dar didesnių sunkumų, bet ir čia matau neblogą išeitį – labai gerai tinka tie didžiuliai skėčiai, kurie vasarą statomi prie lauko kavinių staliukų. Tiesa, jų spalvos pernelyg ryškios, o ir užrašai visai netinka –“Coca cola”, “Marlboro”, “Prince”. Todėl jeigu tau – gudruoliui – pavyks iš kur nors gauti tokį skėtį, nudažyk jį žaliai, o kai išdžius, priklijuok užrašą “Carpissto Team Muerto” arba “ Carpitto Super Quick”. Solidu ir svarbiausia – tiesiai į dešimtuką. Na, o dabar šiek tiek apie įrankius. Tikram karpininkui gaminami tikri karpininiai kotai, tikros ritės, tikri valai, tikri stovai ir t. t. Viską rasi literatūroje, todėl tuščiai gadinti popieriaus nesiruošiu. Privalai atsiminti tik viena – viskas turi būti labai galinga ir solidu. Kodėl? Ogi todėl, kad tavo ir karpio dvikova – tai ne tik dviejų intelektualų susidūrimas, bet ir dviejų gigantiškų kūnų fizinė kova. Beveik kaip tose japonų imtynėse “Sumo” – jeigu tu ištraukei karpį į krantą – laimėjai, jeigu karpis tampo tave po ežerą – pats turėtum suprasti, kad atėjo laikas iškelti rankas aukštyn. Todėl dar kartą kartoju : įrankiai turi būti tokie, kad jais galėtum į penktą namo aukštą įkelti cemento maišą. Tai pagrindinis reikalavimas, ir toliau diskutuoti šiuo klausimu, manau, nėra prasmės.

Žvejyba

“Boiliai”, jaukai, kabliukai, žūklės vietos, metimai ir panašūs dalykai yra senokai ir išsamiau įvairių autorių ištyrinėti. Bandyk, eksperimentuok, skaityk ir viską suprasi. Nemanau, kad privalau čia kartoti visiems žinomas tiesas. Beje, esminis ir lemiamas žūklės momentas dažnai būna užkibusio karpio varginimas, kitaip sakant – labai protingos ir labai stiprios žuvies traukimas kranto link. Patikėk, šiam procesui iš tiesų reikia daug jėgų ir ištvermės. Bet nesusižavėk tais, kurie tau rekomenduos dalyvauti virvės traukimo varžybose – esą jos daug ko gali išmokyti. Nesąmonė! Virvę tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės traukia bent keletas atletų, o juk tą lemiamą akimirką ant kranto gali būti vienui vienas! Mano nuomone, kai įšils vanduo, pasivažinėk keletą kartų vandens slidėmis. Sužinosi, ką tai reiškia, įgyti šiokios tokios patirties, nes pats supranti – šiais laikais gyvenime visko būna.

Prof. Vincentas Pūgžlys

 

Reklaminis skydelis
viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea