Orai Vilnius
Reklaminis skydelis

Mūšis dėl ežerų laimėtas. Ar laimėsime karą

Prisipažinsiu atvirai – pavydžiu žvejams verslininkams. Ko? Ogi jų organizuotumo ir kovingumo. Kad ir kas vyktų Lietuvoje susijusio su vandens telkiniais ir jų ištekliais – visada išgirsi jų balsą. Mažas susirinkimas kokiame nors kaimo reikalų komitete, žuvininkystės įstatymų svarstymas ministerijoje ar koks kitas viešas ar nelabai viešas renginys – galiu lažintis, kad visur dalyvaus bent vienas žvejų verslininkų atstovas ir rėš ten ugningą kalbą... Ir visai nesvarbu, kad įsigilinę toje kalboje nerasime elementarios logikos, pasigesime argumentų ar suabejosime niekur kitur negirdėtais „statistiniais“ duomenimis – dauguma klausytojų, tiesiogiai nesusijusių su šia tema, paprastai nėra linkę labai gilintis ir jiems didesnį įspūdį palieka tie, kas kalba garsiau ir emocingiau.

Padėtis viešojoje erdvėje taip pat ne išimtis. Jeigu Lietuvoje potvynis ar sausra, vėluojanti ar atvirkščiai, pernelyg greit skubanti žiema, svarstomas naujas saugotinų teritorijų įstatymas ar dar koks kitas sprendimas, bent kiek susijęs su vandenimis – per „Panoramą“ ar kitas žinių laidas girdime besiskundžiančių vargšų žvejų verslininkų aimanas, kiek jie turės nuostolių, kiek žuvies nepagaus ir kaip jie gali bankrutuoti ir neišmaitinti savo šeimų... Kad ko panašaus kažkas paklaustų mėgėjus – neteko girdėti.

vs1

Ar tai reiškia (kaip kažkodėl mano nemažai kolegų), kad žvejai verslininkai disponuoja milijonais ir sugeba visus nupirkti, kad visur pilna slaptų jų agentų ir šiaip veikia kažkokia super įtakinga, mistinė žvejų verslininkų cosa nostra, lyg aštuonkojo čiuptuvais apraizgiusi visas valstybės grandis nuo prezidentūros iki visų savivaldybių?

Nemanau. Priežastis kur kas paprastesnė – verslinės žūklės atstovai yra seniai susivieniję, įkūrę savo lobistines organizacijas, tokias kaip „Žuvininkų rūmai“, „Lampetra“, ir daugelį metų nuosekliai bei kryptingai dirba, siekdami savo tikslų. Keli ar keliolika žmonių, gaudami už tai algą, skiria visą savo energiją naujų reikalingų pažinčių mezgimui tarp politikų, valdininkų, žuvivaisininkų, ichtiologų ar žurnalistų, senų reikalingų pažinčių palaikymui, taip pat – straipsnių rašymui, pasisakymams per televizijas bei viešus renginius ir kitiems visuomenės opinijos formavimo būdams. Maža to, jie sugebėjo pasitvarkyti taip, kad jų veiklą finansuotume... mes, mokesčių mokėtojai, mat šios organizacijos daugiausiai gyvena iš Žemės ūkio ministerijos dotacijų, t. y. biudžeto lėšų, teikiamų įvairiomis formomis, bei ES įvairių projektų paramos.

Jų organizacija savo pasiekė – daugiau kaip du dešimtmečius keliasdešimt žvejų verslininkų faktiškai buvo pasiglemžę didžiąją daugumą Lietuvos vandens telkinių, o keli šimtai tūkstančių mėgėjų buvo priversti nulenkti galvą ir su tuo taikytis.

Galima tuo piktintis, galima dėl to žvejus verslininkus smerkti ir keikti, o aš manyčiau, kad pirmiausia reikia iš jų pasimokyti, kaip ginti savo tiesą, vieningai laikytis, svarbiausia – nuosekliai ir ilgai veikti.

Mes, žvejai mėgėjai, esame linkę pasigirti, kiek mūsų daug, kiek mes nuperkame leidimų, kiek mėgėjiškos žvejybos ir paslaugų verslas sukuria darbo vietų, sumoka mokesčių ir kokie mes esame naudingi valstybei, tačiau apie vieną dalyką nepagalvojame – o kiek pinigų ar procentų iš tų deklaruojamų šimtų milijonų litų esame per 20 metų skyrę savo interesams palaikyti? Atsakau, juk menka čia paslaptis – lygiai 0. Jeigu, aišku, neminėsime pavienių entuziastų, skiriančių savo laisvalaikio dalį šiam reikalui, sugaišto laiko.

Žvejai verslininkai šiuo požiūriu pragmatiškesni – uždirbdami nepalyginamai mažiau jie sugeba rasti būdų savo interesams apginti ir nenuostabu, kad dėl to laimi.

Laimi? Gal geriau sakyti – laimėdavo. O dar tikriau – norėtųsi taip sakyti. Mat situacija pastaruoju metu po truputį keičiasi. Pradžią tam davė esminiai pokyčiai aplinkosaugos sistemoje, išjudinę visus iš letargo miego ir suteikę viltį, kad viskas gali būti kitaip.

Prieš gerą mėnesį paskambino man aplinkos viceministras Linas Jonauskas ir paprašė, gal aš galėčiau į susitikimą pas ministrą Valentiną Mazuronį pakviesti mėgėjų žūklės verslo atstovus, kad jie išdėstytų savo argumentus ir turimus faktus, kodėl verta uždrausti verslinę žūklę vidaus vandenyse. Susitikime turėjo dalyvauti net keli verslinės žūklės atstovai, atstovaujantys Lazdijų ir Zarasų rajonų verslininkams, bei pats Žuvininkų rūmų prezidentas ir Žuvininkų sąjungos viceprezidentas Leonas Kerosierius, taigi kova turėjo būti arši, o šio susitikimo rezultatai, ko gero, realiai paveikti ministro sprendimą.

Užduotis buvo ne iš lengvųjų ta prasme, kad iki šiol mėgėjų žūklės verslo atstovai didelės iniciatyvos šioje vietoje nerodė (jei neminėsime Audriaus Jakšto ir Andriaus Velecko, praeityje aktyviau veikusių Mėgėjų žūklės tarybos sudėtyje), antra vertus – niekas iš apsiėmusiųjų atstovauti mėgėjų interesams jų kažkodėl net nebandė pakviesti.

Kadangi laiko buvo likę nedaug, o iš mėgėjų pusės galėjome tikėtis tik 3 pranešimų, iš kurių vieną apsiėmė skaityti „Žvejo tribūnos“ atstovas ir MŽPT (Mėgėjų žūklės plėtros tarybos) narys Saulius Mikalauskas, tai nusprendžiau nebandyti suburti visų žūklės verslo atstovų, o kreiptis į du iš jų, kuriuos geriausiai pažinojau – į Lietuvos-Suomijos kompanijos „Normark“ atstovą Baltijos šalims Vitą Miškinį ir „Koto prekybos sistemos“ vadovus Mindaugą ir Saulių Vigraičius.

Abiejų, šiaip jau gana smarkiai konkuruojančių tarpusavyje, firmų vadovai sutiko šiam reikalui suremti pečius ir ėmėsi ruoštis susitikimui; tuo, tiesą pasakius, negalėjau atsidžiaugti. Jeigu jau didžiausi konkurentai sutaria ir imasi bendro reikalo – rezultatas tikrai bus.

Numatytą dieną, gegužės 9-ąją (ir sutapki tu man – tądien kažkada visa Sovietų Sąjunga minėjo, o dabar Rusija mini Pergalės dieną), posėdis buvo pradėtas nuo Sauliaus Mikalausko pranešimo, kuriame jis glaustai sudėliojo žvejų verslininkų pateiktus duomenis ir nesunkiai įrodė, kad žvejus verslininkus nelabai galima vadinti verslininkais, nes iš 55 žvejojančių įmonių tik 7 gali oficialiai išlaikyti bent vieną darbuotoją, dirbantį už minimalią algą. Aukštaitijos žvejų verslininkų asociacijos teiginį, kad verslinė žūklė vien Aukštaitijos ežeruose galėtų sukurti 165 paildomas darbo vietas, „sumalė į miltus“, mat tada išeitų, jog pagal galiojančias kvotas kiekvienas darbuotojas uždirbtų – mažiau nei 700 Lt... per metus. Saulius pasiūlė žvejams verslininkams kuo greičiau persiorientuoti į valčių nuomos ar kitas mėgėjams teikiamas paslaugas, kurios apmokamos daugiau, ir šitaip gelbėti savo verslus bei finansinę gerovę...

vs2

Kad pradžia buvo vykusi, galėjai įžvelgti iš Žvejų verslininkų atstovų tarpe kilusio erzelio. Netrukus į sceną išėjo Lazdijų tarybos narys, buvęs aplinkosaugininkas, o dabar Dzūkijos žvejų verslininkų atstovas J. Matulevičius, tradiciškai virkavęs apie sunkią žvejų verslininkų dalią, uždraudus tinklais semti žuvis mažesniuose nei 500 ha ežeruose. Po emocinės – paruošiamosios dalies buvo pasakytas pagrindinis teiginys – ar negalėtų Lazdijų rajone, priėmus verslinės žūklės draudimo įstatymą, išimties tvarka likti verslinė žūklė bent 10 ežerų, ir aišku, buvo pateiktas jų sąrašas...

Tiesa, palaikymo šiam prašymui-pasiūlymui nė iš vienos pusės nepasigirdo.

Po jo Žemės ūkio ministerijos vardu kalbėjęs Aivaras Labanauskas pristatė susirinkimo dalyviams ES paramos skyrimo tvarką, pagal kurią žvejai verslininkai jau nebegali tikėtis ES paramos išmokų už pasitraukimą iš verslo, kaip kad buvo anksčiau – europinių pinigų traukinys jau nuėjęs. (Prie to man norėjosi pridurti, kad traukiniai kai ko nelaukia, bet susilaikiau.) Tačiau paramą galima būtų gauti, jei žvejų verslininkų įmonės persikvalifikuotų kitai veiklai – tiesą sakant, mano galva, skambėjo visai viliojančiai.

Trečias kalbėjo „Normark“ vadovas Vitas Miškinis, pasiūlęs į šią problemą pažvelgti plačiau keliais aspektais – mėgėjiškos žūklės įtaka valstybės ekonomikai ir piliečių gerovei – bei pasiremti užsienio šalių patirtimi. Išgirdus šiuos žodžius, kaip pastebėjau, ministro ir jo pavaduotojų veidai atgijo – matyt, ta informacija buvo įdomi ir jiems.

Vitas pirmą kartą įvardino sumą – 52,5 mln. Lt, paremtą mokesčių inspekcijos duomenimis, už tokią sumą didmeninės įmonės į Lietuvą įvežę prekių bei už jas sumokėję valstybei 3,7 mln. Lt mokesčių. Mažmeninė rinkos dalis – žūklės parduotuvės – yra kone trečdaliu didesnė (apie 70 mln.), todėl ji taip pat sumoka proporcingai daugiau mokesčių bei sukuria darbo vietų. Be to, atskirą indėlį duoda žūklės gamintojai (kurių mūsų šalyje yra 9), kasmet sumokėdami valstybei apie 0,5 mln. Lt įvairių mokesčių. Prie šios sumos galima priskaičiuoti ir žūklės leidimus, kurių žvejai iš valstybės pernai nupirko už 2,4 mln. Lt, taip pat kaimo turizmo ir žūklės inventoriaus nuomos paslaugas, kuro akcizą, kurį sumoką į žvejybą važiuojantys ir kurą naudojantys žvejai. Tiesa, juos suskaičiuoti būtų sunku.

Verslininkų pasiekimai šalia tokių skaičių, švelniai sakant, atrodė daugiau negu kukliai. Kad būtų įdomiau, sudėjau bendrus skaičius į vieną lentelę:

 
Įtaka valstybės ekonomikai Žvejai verslininkai  Žvejai mėgėjai

Valstybės gaunamos tiesioginės

pajamos

Keli tūkstančiai litų už

vandens telkinių nuomą

2,4 milijonai už

parduodamus žūklės leidimus

Apyvarta arba pajamos 411 tūkst. (pajamos už pagautą žuvį) Lt

52 + 70 = 125,5 mln. Lt (didmeninės, 

mažmeninės prekybos apyvartos ir 

žūklės įrankių gamintojų gaunamos 

pajamos

 

Kita nauda valstybei ir

jos piliečiams

Keliasdešimt darbo vietų

Apie tūkstantį tiesioginių darbų vietų,

bei nežinomas kiekis netiesioginių 

(valčių ir kito inventoriaus nuomos, 

apgyvendinimo paslaugų teikimo ir kt.)

vidaus ir išorės turizmo skatinimas, 

teigiama įtaka visuomenės sveikatingumui ir kt.

Papildomi kaštai valstybei

Valstybės dotacijos "dažytam" 

dyzelinui įsigyti

 

Vitas įvardino ir apytikrį žvejų skaičių – apie 200 000 žvejojančių dažnai, ir apie 0,5 mln. nors kartą per metus turinčių išlaidų, susijusių su žvejyba.

Po Vito kalbos verslininkų pusėje kuriam laikui kalbos pritilo, o estafetę perėmė „Koto“ atstovas Mindaugas Vigraitis, nusprendęs kalti geležį, kol karšta. Vitas kalbėjo skaičių kalba ir išlaikė objektyvų bei akademinį stilių, o Mindaugas dėstė mintis savo verslo ir 300 žūklės įrankiais prekiaujančių Lietuvos parduotuvių vardu tiesiai šviesiai, nevyniodamas į vatą. Jis iškėlė tokius klausimus: kiek pinigų išvažiuoja iš Lietuvos kartu su žvejais, kurie, nepagaudami žuvies verslininkų nusiaubtuose ežeruose, važiuoja į užsienį, kokius nuostolius patiria valstybė, leisdama tinklinę žvejybą ežeruose ir dėl to prarasdama galimybę plėtoti Lietuvoje žūklės turizmą. Ir, žinoma, nepraleido galimybės „pataršyti“ verslininkų pateiktų skaičių, pagal kuriuos jie jau seniai turėjo bankrutuoti ir išmirti badu.

Manau, kad po šių trijų „mūsiškių“ pranešimų ir argumentų vargu ar dar kas galėjo išgelbėti verslinės žūklės mūsų ežeruose prasmingumo reikalą tačiau, matyt, tik mums taip atrodė... Į sceną įžengęs Aukštaitijos verslininkų atstovas Danius Pumputis pakeitė taktiką ir ėmėsi gražbylystės meno – pagyrė visus susirinkusius, ypač ministrą ir jo komandą, o paskui dėstė planą, kaip žvejai verslininkai kartu su žvejais mėgėjais galėtų gražiai kartu žvejoti ir sutarti. Tiesa, kaip tas galėtų vykti praktiškai, bent aš taip ir nesupratau. Ypač įstrigo pono Daniaus argumentas dėl mažėjančios žuvies – pasirodo, jos mažėja ne todėl, kad žvejai verslininkai išgaudė, o dėl to, kad dabar pievos nešienaujamos, yra suvešėję per platūs nendrynai, kuriuose išsiskiria metano dujos, ir žuvys neturi kur neršti bei šiaip joms mažėja erdvės... Vienintelis posėdyje sėdėjęs ichtiologas tai išklausė su tokia ypatinga šypsena veide, kad labai norėjosi jo paklausti, ką apie tai galvoja, bet posėdžio metu buvo nemandagu... Paskutiniai Aukštaitijos žvejybos verslininko atstovo žodžiai tikriausia buvo arčiausiai esmės – jis pasiguodė, kad per 2 dešimtmečius verslinės žvejybos jis yra investavęs į įrankius 300 000 Lt ir norėtų juos atgauti, jeigu verslinė žvejyba ežeruose (o panašu, kad tuo jis pats mažai abejojo) bus uždrausta. Ir, aišku, turėtų sumokėti ne kas kitas, kaip žvejai mėgėjai, kuriems jis savo „puoselėtus“ ežerus „atiduoda“.

Paskutinis pranešimas, kaip ir galima buvo tikėtis, priklausė Žuvininkų rūmų prezidentui ir Žuvininkų sąjungos viceprezidentui Leonui Kerosieriui, garsėjančiam savo ugningais pareiškimais, nuo kurių dreba langai. Ponas Leonas nesikuklino ir iškart perėjo į puolimą, prisistatęs atstovaujantis ne tik žvejų verslininkų, bet ir mėgėjų nuomonei (!), o mus įvardinęs kaip užsienio žvejybos verslo nupirktus asmenis, kenkiančius Lietuvos žmonėms. Pasak jo, pagrindinė vandenų tuštėjimo priežastis yra ne verslinė žūklė, o brakonieriai, prieš kuriuos verslininkams ir žvejams mėgėjams reikia kovoti vieningai, susijungus į vieną organizaciją. Toliau buvo įvardintos tos naujos organizacijos narių pavardės, nuo vadovo iki eilinio nario, iš kurių dauguma buvo Žuvininkų rūmų ir dabartinės MŽPT nariai, palaikantys verslinę žūklę ar jai neutralūs. Paskui nuskambėjo labai įdomūs skaičiai – kiek žuvies pagauna žvejai verslininkai, žvejai mėgėjai, brakonieriai ir kormoranai (matyt, Žuvininkų rūmams asmeniškai atsiskaito kiekvienas brakonierius ir kormoranas), kurie sukėlė juoką net tarp „neutralių“ susirinkimo dalyvių.

vs3

Nuskambėjo ir kitas, dar negirdėtas argumentas – esą žvejai verslininkai pagauna daug kuojų bei plakių ir aprūpina mūsų parduotuves pigia žuvimi, kurią gali įpirkti mažiausias pajamas gaunantieji. Jeigu jų nebebus – parduotuvėse liks vien brangi jūrinė ar tvenkiniuose auginta kokybiškesnė žuvis.

Šis „šūvis“, mano nuomone, buvo iš Žuvininkų rūmų pozicijos taikliausias ir iš tiesų galėjo paveikti ministro sprendimą. Aišku, jeigu jis nebūtų žinojęs, kad dauguma minimos prastos žuvies keliauja iš Lietuvos į Lenkiją ir kitas šalis, kur naudojama audinių ir kitų gyvūnų šėrimui. Vargu, ar kitokiam tikslui nei naminių gyvūnėlių šėrimui šias žuvis perka ir mūsų šalyje.

Dvikovą vainikavo karštos ir nieko nelemiančios diskusijos, kuriose teko padalyvauti ir pačiam, o baigiamąjį žodį tarė Aplinkos ministerijos sekretorius Laimutis Budrys, pabandęs ieškoti sunkiai, mano akimis, įmanomo kompromiso tarp abiejų kovojančių pusių.

Po šio susitikimo portale „Delfi“ buvo paskelbta visuomenės apklausa – pritaria ji ar ne verslinės žūklės draudimui. Rezultatai daugiau negu aiškiai parodė, kieno pusę palaiko dauguma Lietuvos piliečių – 8585 respondentai (92,5 % apklaustųjų) pasisakė už verslinės žūklės draudimą, prieš buvo 515 (5,5 %), neturėjo nuomonės šiuo klausimu 211 žmonių (2,3 %). Manau, tai irgi turėjo didelę reikšmę.

Pasibaigus posėdžiui beliko laukti ministro sprendimo. Kuluaruose kilo visokių kalbų, bet, žinodamas ministro ir jo komandos kompetenciją ir gebėjimą atsiriboti nuo visokių išorinių įtakų, kišdavusių koją kitų kadencijų komandoms, mažai abejojau, kad sveikas protas ir piliečių interesai paims viršų. Ir štai vieną gegužės pabaigos penktadienį, kada grynas.lt, o vėliau ir kitose internetinėse svetainėse pasirodė rašinys – ministras pasirašė įsakymą, nuo 2015 metų uždraudžiantį verslinę žūklę visuose Lietuvos vidaus vandenyse. Tai iš tikrųjų istorinis sprendimas, sakyčiau, pradėjęs pabaigą mūsų ežerų ir upių žuvų išteklių naikinimo epochai, trukusiai daugiau kaip 20 metų. Norisi tikėti, kad tokie laikai jau niekada nebesugrįš ir apie ežeruose stovinčius tinklus mūsų vaikai ir anūkai galės sužinoti tik iš mūsų pasakojimų ar istorijos vadovėlių.

Prie šios pergalės išties prisidėjo daugybė žmonių. Visų pirma norisi padėkoti tiems, kas daug metų aukojo ar aukoja savo laisvalaikį kovodami už žvejų mėgėjų interesus – turiu omenyje buvusiųjų ir esamosios Mėgėjų žūklės plėtros tarybos narius, kitus visuomenininkus. Taip pat žvejams ir tiems prijaučiantiems, kurie nebuvo abejingi – prieš septynerius metus padėjo savo parašus už verslinės žūklės draudimą, o dabar balsavo internetinėje apklausoje, pareikšdami savo valią.

Negali nepadėkoti kolegoms žūklės reikmenų prekybininkams, lemtingu momentu, kai to labiausiai reikėjo, stojusiems mūru už mūsų reikalą ir sugebėjusiems geležiniais argumentais įtikinti net didžiausius skeptikus.

Neįmanoma nepadėkoti mūsų Aplinkos ministerijos vadovybei, o ypač ministrui Valentinui Mazuroniui, viceministrui Linui Jonauskui ir valdininkui Vilmantui Graičiūnui, įrodžiusiems, jog yra Lietuvoje valdžios žmonių, kurie turi valstybinį mąstymą, geba atsispirti įvairioms užkulisinėms įtakoms ir nuoširdžiai nori nuveikti daug gero Lietuvos piliečiams.

Taigi su mūsų visų pergale, gerbiami meškerės broliai ir sesės! Pakelkite už ją taures, tegul ir mineralinio vandens – ji tikrai yra didelė.

Ši pergalė man atrodo tikras stebuklas, lyg kokia istorija apie Dovydą ir Galijotą. Grupelė neorganizuotų entuziastų, palaikomi visuomenės ir kai kurių valdžios vyrų, sugebėjo įveikti du dešimtmečius nuosekliai dirbančią, plačius ryšius turinčią ir gerai finansuojamą bei tvarkomą organizaciją.

Tačiau stebuklai juk būna tik kartą gyvenime ir vien į juos dėti viltis – naivu. Juk laimėtas tik mūšis ilgame kare ir įveikta silpniausioji priešo grandis. Žuvingiausias Lietuvos regionas, Kuršių marios ir Nemuno žemupys toliau liko verslinės žūklės rankose, jau nekalbu apie Baltijos jūros priekrantę. Neabejoju, kad žvejų verslininkų organizacijos dėl jų kovos iki paskutinio kraujo lašo, ir bijau, kad jeigu žvejai mėgėjai toliau veiks neorganizuotai – nėra ko svajoti, jog vieną gražią dieną viskas įvyks kaip šį kartą – bus paskelbta, jog Kuršių mariose nuo šiol nebeliks tinklų...

Manau, kad ši pergalė daug ką įkvėpė ir suteikė supratimą, jog dirbdami galime daug padaryti ir nuo mūsų daug kas priklauso. Todėl atėjo laikas jungti visus savo iniciatyva veikiančius žūklės visuomenininkus, žūklės prekybos verslo atstovus, visus žvejus, sėdinčius įvairiausiose institucijose ir postuose, visus iniciatyvius ir neabejingus bendram reikalui žvejus mėgėjus į vieną, stiprią, veiklią ir turinčią galios organizaciją, gebančią realiai ginti žvejų interesus, kovoti už tai, kad mūsų ežeruose ir upėse būtų žuvies ir mūsų vaikai ar anūkai turėtų galimybę kaip ir mes, savo šalyje, leisti laiką su meškere rankoje. Ne vien kovai už mūsų vandenis reikalinga tokia organizacija – jos laukia daugybė rimtų darbų, kuriuos reikia daryti, kad rytojus būtų geresnis nei ši diena, o žūklė išliktų vienu populiariausių visuomenės užsiėmimų.

Kiek turėsiu jėgų ir galimybių – sieksiu, kad tokia organizacija atsirastų, ir kviečiu tą daryti kitus, kas tik gali šioje vietoje padėti. Tai mūsų visų reikalas, iš kurio visi laimėsime.

ŽvejOK

Zvejok 15-virselis

Reklaminis skydelis
viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea