Arimaičių ežeras

arimaiciai

Manau ne vienam žvejui, nepriklausomai nuo jo gyvenamosios vietos ir žūklės laukų, teko girdėti apie šį ežerą. Arimaičių ežeras – ežeras šiaurės Lietuvoje, Radviliškio rajone, apie 8 km į pietryčius nuo Radviliškio ir 5 km į vakarus nuo Šeduvos, į šiaurę nuo Šiaulių-Panevėžio kelio. Ilgis šiaurės-pietų kryptimi 4,7 km, plotis iki 1,1 km. Gylis siekia 18,7 m. Krantai vakaruose ir šiaurėje sausi, pietuose ir rytuose pelkėti, žemi. Kranto linija vingiuota. Šiaurėje išteka Ežerėlė (Mūšos baseinas). 1967 m. ežeras paskelbtas ornitologiniu draustiniu. Prie Arimaičių ežero įsikūrusios gyvenvietės: Arimaičiai, Paežeriai, Kurkliai, Sedūnai. 1972 m. užtvenkus Ežerėlės aukštupį pakilo vandens lygis, pirminis Arimaičių ežeras (43,5 ha) susijungė su Žirnio (Paežerių) ežeru (7,2 ha).

Kuo šis ežeras toks ypatingas ir patrauklus, sunku pasakyti, nes iš pirmo žvilgsnio jis tėra paprastas ir eilinis ežeriukas, negalintis nei didumu, nei žuvingumu lygintis su kitais Lietuvos ežerais. Tačiau šiame ežere žūklauju apie 15 metų, ir nors kažkuo pasigirti labai įspūdingu asmeniškai negaliu, tačiau šis ežeras mane nuolatos vilioja. Kaskart į jį atvykęs pažvejoti, jaučiu tartum kokia mistika gaubtų mane su visu ežeru. Galbūt tai dėl to, jog šiame ežere žvejojo mano tėvas su broliais, o jų laimikiai būdavo įspūdingi. Bet labiausiai mane yra sužavėjusi istorija, kai prieš gerą dvidešimtmetį į šio ežero gelmes leidosi narai, neva bombų karinių ar ko ištraukti. Bet esmė ne tame. Atlikę savo darbą narai, dar išlipdami ant kranto sakė, jog daugiau čia niekada nebesileis, nei uz jokius pinigus. Tokių monstrų, su kokiais jie susidūrė gelmėse, jų teigimu, dar neteko niekur matyti... Jausmas, kurį sukelia pro šalį plaukdama ar pabaidyta žuvis, kurios ilgis kaip gero rąsto, kelis kart smarkiau užspaudžia kvapą nei nuo dugno keliama mina. Ar jų pasakojime yra tiesos? Tikrai taip. Ne vienas vietinis senas žvejys pasakojo, jog kartais ne jis pagautą žuvį traukdavo, bet ji jį. Nuo to karto, kai išgirdau šią istoriją, ežere nebesimaudau...

arimaiciai1

Ežero dugno reljefas gan įdomus ir nepastovus. Gylių kaita kartais būna įspūdinga. Štai žvejoji prie salos, aplink ją gylis apie du su puse metro, tačiau nuplaukus nuo salos toliau, valtis siekia dugną. Pirmą kart pamatęs tokią išdaigą vos nuo išgasčio iš valties neiškritau. Dar įdomiau atrodo tada, kai vos ne viduryje ežero islipi ir tarsi stovi ant vandens paviršiaus. Kiti žvejai, pamatę tokį mano triuką taip pat vos iš valties neiškrito...
Šiame ežere gausu įlankų, kurių gyliai ir dugnas labai įvairūs. Nuolatos galime rasti staigių pagylejimų, arba priešingai - netikėtų kalvelių.

Žuvies įvairove Arimaičiai tikrai negali skųstis. Tiek taikia, tiek plėšria žuvimi. Prieš porą metų, Radviliškio medžiotojų ir žvejų draugijos bei žvejų savanorių iniciatyva  ežere buvo įžuvinta šamų, kurie jau kartais užkimba. Žinoma, nedideli, apie pusantro kilogramo tik, bet kad kad jų čia esama, leidžia žinot. Taip pat buvo prileista lydekų, veidrodinių karpių, karosų. Po keletos metų nekibos atsigavo sterkai. Bėda ta, kad jie pradėjo kibt vos ne ant bet ko. Kukurūzas ar krevetė jiems tarsi delikatesas. Lydekos, kas smagiausia žvejam, kimba apie 3 kilogramus svorio, nepaisant kokiu metų laiku jas gaudai. Sėkmingiausias šios plėšriosios žuvies gaudymo laikotarpis – gegužės mėnuo. Mano rekordas šiame ežere 6,5 kilogramo dantytoji, kurią pagavau, beje, žiemą. Lydekas žvejai gaudo tiek skrituliais, tiek ir spiningu. Tendencijos, kuriuo būdu jas lengviau sugauti, negalima įžvelgti. Kalbant apie taikiąją žuvį, tai svarbu pabrėžti, jog Arimaičiai garsėja laukiniais karpiais. Pavasarį ir vasaros pradžioje karpininkų pakrantėse pilna. Ir pasitaiko gan gražių, vos ne 20 kilogramų sveriančių paršelių. Lynai, kuojos, karšiai, plakiai, karosai, raudės pukiai jaučiasi, ir pasirinkus tinkamą vietą ir laiką, tikrai džiugina žveją. Bėda ta, kad plakių koncentracija ežere tokia didelė, kad neretai dugninės meškerės kabliukai nespėja pasiekti dugno, o jau permatomas plakiokas pasikabinęs ant kablio bando visą meškerykotį vandenin įtraukti. Tiek karšiai, tiek plakiai ypač gerai kimba žiemą, neretai neleisdami prie masalų ešerių. Kai kurie žvejai netgi teigia, kad rimtiems karšiams žiema šiame ežere pats geriausias laikas. O plakiai, tiek žiemą, tiek visą kitą likusį laiką veriasi ant bet kokio siūlomo masalo. Gera žinia ta, kad per paskutinius trejetą metų, kuomet buvo atnaujinti lydekų ištekliai, pastebimas šių taikiųjų grobuoniukų mažėjimas, tad po truputį kuriasi palankenės sąlygos karšių žūklei. Iš ne vieno žvejo jau teko girdėti, kad ežere yra vėgelių. Tačiau kad kas nors būtų ją pagavęs, dar neteko matyti. Na, žinoma, koks ežeras be vėžių. Jų populiacija čia tokia didelė, kad naktinėje žūklėje geriau nemiegoti, nes ryte gali rasti apgraužtas visas galūnes. Nakties metu jie lipa į krantus, ir tokiais kiekiais, kaip ,,Mumijos“ filme skarabėjai. Tik va, siauražnypliai, ir nedideli.

starkis.12

Ežero pakrantės tvarkingos, vietų žūklei ar poilsiui yra tikrai nemažai. Prie ežero yra įsikūrusios kavinės ,,Žarija“, ,,Žirnelis“. Taip pat, 2010 m. rugpjūčio 26 d. buvo pasirašyta sutartis su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra dėl projekto „Arimaičių ežero dalies išvalymas ir pakrantės sutvarkymas“ dalinio finansavimo, o 2011 m. sausio 12 d. – rangos sutartis dėl Arimaičių ežero dalies išvalymo ir pakrantės sutvarkymo darbų su UAB „Pasvalio melioracija“. Valymo parengiamieji darbai prasidėjo 2011 metų vasario mėnesį, juos numatoma baigti 2012 m. sausio mėn. Šio projekto dėka dar daugiau atsiranda galimybių pasiekti ežerą, taip pat vandens kokybė gerėja.

Šį ežerą verta aplankyti, tiek žvejui, tiek norintiems pailsėti. Tik pabuvojęs prie šio ežero, gali suprasti, koks jis gražus ir unikalus.

 

Paulius Banys