Ar verta žvejoti viduržiemį…
Tylus metas … Storas ledas slegia ežerus ir upes. Ramūs, sustingę ir apsnigti net judrieji darbininkai – upeliukai. Tarsi ant mielių auga baltos minkštos pusnys. Akinamai žaižaruoja skurdžios viduržiemio saulės apšviesti ledo kristaliukai. Susigūžęs nuo šalčio, tylus, sniego kepurių prislėgtas rymo miškas. Kartkartėmis tylią sausio ramybę sudrumsčia žemėn nuslydusi sniego kėdė – nuo speigų pavargusi eglės šaka neatlaikė… ir vėl tylu…
Povandeninėje karalystėje – tamsu. Gilumų gyventojams, nuo pasaulio atkirstiems storo ledo, jau ima trūkti deguonies, ypač mažesniuose, nepratekančiuose, gausiai apžėlusiuose vandens telkiniuose, kuriuose pūdami vandens augmenijos likučiai atima paskutinius gyvybės likučius.
Šaltąsias nelaimes, kritusias ant jų galvų, skirtingos žuvys ištveria taip pat nevienodai. Vienos , tokios kaip unguriai, karosai, lynai, sunkiuosius laikus praleidžia įsiraususios į dumblą. Kitos – karpiai, šamai – atšalus vandeniui iki tam tikros temperatūros, pereina į anabiozės būseną. Ešeriai, karšiai, lydekos, sterkai ir kai kurios kitos, žiemos miegu neužmigusios, žuvys stengiasi laikytis principo – mažiau judėti, kuo mažiau maitintis – kad tik išgyventų.
Tik vienintelei vėgėlei viskas atrodo kitaip. Tokiu žiauriu laiku šiam povandeninio pasaulio originalai – vestuvių metas. O kol dar neužgriuvo šeimyniniai rūpesčiai, plaukinėja prieš srovę, sukinėjasi apie akmenis, godžiai prarydama kokią nuo šalčio apkvaitusią žuveliokę, ar šaldytų sliekų kuokštą, lygiai kaip ir bet kokį kitą skurdžiausią grobį. Ir daro viską paslapčia, patamsiais, kai mėnulį ir žvaigždes slepia storas debesų patalas.
Viduržiemis - toks jau laikas, kai atsitiktinio laimikio sunku tikėtis. Apie viską reikia pagalvoti. Ir ypač gerai reikia pažinoti tą vandens telkinį, kuriame susiruošėte meškerioti. Bet kartais pasitaiko ir kitaip.
Kartą su draugais susiruošėme pažvejoti į vieną gerai išnarstytą ežerą, kuris kaip tik ir tinka sausio žūklei – pažįstamas kiekvienas kalnelis, įlankėlė, aišku, kur koks gylis, o kur kelmas riogso. Bet kaip dažnai žvejų kompanijose pasitaiko, paskutinę minutę šnekaus bendrakeleivio įkalbėti, pasukome į vieną, pakeliui telkšančią, visiškai naują ir nepažįstamą, užtvanką.
Ant ledo užlipome, kai jau buvo visiškai šviesu. Plotas didelis, erdvus ir visiškai nežinomas. Negana to, net jokių buvusių žvejų pėdsakų nematyti – nei pėdų, nei eketėlių, nei galų gale šiukšlių. Balta, gražu… Iš vienos pusės – kad mes čia vieni – džiugino. Jokių konkurentų! Iš kitos – sudėtinga. Neaišku, nei kur eiti, nei kur eketę gręžti.
Bet nežinomą telkinį išbandyti šiaip ar taip yra įdomu – kiekvienoje skylutėje gali laukti siurprizas.
Žodžiu, siurprizo nutarėme ieškoti metodiškai. Pasidalinome plotais. Man teko kairioji tyrinėjamos vietos pusė. Apie dvidešimt metrų nuo kranto priešais nedidelę įlankėlę išgręžiau pirmąją eketę ir keliolika metrų toliau, maždaug ties įlankėlės viduriu- antrą, kad vėliau netektų kelti nereikalingo triukšmo. Rusvas vanduo, ištiškęs eketėlę išvalius, aiškiai rodė, kad dugnas nėra visai švarus. Išsitraukiau meškerėlę su nedidele apsinešusia vario spalvos avižėle ir ant kabliuko net neužkabinęs uodo trūklio lervos ėmiau tyrinėti. Avižėle žvejoti paprastai pradedu jau nuo pat viršaus po truputį jas leisdamas žemyn. Maždaug metro gylyje sargelis virpttelėjo, ir septyniasdešimt gramų kuoja kuoja jau spurdėjo ant ledo. Seniai pastebėjau, kad ką tik išgręžtose eketėse kuojos kimba geriau ant nuogos avižėlės, todėl žvejybos pradžioje, jei tikiuosi kuojų, niekada ir nededu uodo trūklio lervos. Vildamasis ištraukti daugiau šių žuvų, ilgiau užlaikiau avižėlę metro gylyje, tačiau niekas nekibo. Ėmiau ją leisti dugno link. Gylis čia buvo apie 2,5 metro, tačiau jokia žuvis nesusigundė. Pragręžęs dar kelias eketes, taip pat pagavau dar kokias aštuonias tokias kuojas.
Nieko geresnio nepešęs, persikrausčiau prie antrosios eketėlės – ties įlankėlės viduriu. Čia gylis tesiekė 1,5 metro, o dugne nuolat kabinėjosi įvairiausias šlamštas – žolės, smulkios šakelės. Bet ir čia nieko. Grįžau prie kuojų. Nuleidau avižėlę ant kabliuko užkabinęs vieną uodo trūklio lervą. Rezultatas nebuvo nei labas geras, nei labai blogas – tiesiog toks pat, kaip ir gaudant be lervos. Žodžiu, tai jau pradėjo gerokai įkyrėti.
Nutariau pažiūrėti, kaip sekasi mano draugams, bet ir jiems ne ką geriau – ešerių nė kvapo. Sugalvojau pabandyti arčiau kranto. Netrukus pajutau pirmuosius atsargius sargelio linktelėjimus – pūgžliai…
Dienos laimikio šiaip ne taip užteko gerai žuvienei.
Kitą rytą, kuris išaušo šaltas, vaiskus, saulėtas ir be menkiausio vėjelio, nusprendžiau niekur nesiblaškyti ir išgręžiau iš karto kelias eketes šalia įšalusio kelmo, kurio vakar nė nepastebėjau. Gylis šioje vietoje buvo apie du metrai. Kibti ėmė iš karto, tik nuleidus avižėlę. Ilgai lauktieji ešeriai. Nedideli, bet smagu. Mano mažulytė volframinė rombo formos avižėlė azartiškai žaidė pačiuose įvairiausiu greičiu. Ešeriukai kibo gana ryžtingai, bet labai jau smulkūs. Kai iki soties atsidžiaugiau drąsiaisiais mažyliais, nutariau paieškoti stambesnio grobio. Pragręžiau dar keletą ekečių – gylis po truputį , tačiau mažėjo kranto link. Dugnas buvo kietas ir pakankamai švarus – su lengvu dumblo sluoksneliu. Kibo visose eketėse – kiekvienoje po tris keturis ešeriokus. Kai galų gale priėjau iki paskutinės, arčiausiai kranto, kur gylis nuo ledo tesiekė gal trisdešimt centimetrų, netekau savo mėgstamiausios avižėlės, net nesuspėjęs suvokti, kas įvyko. Staigus smūgis -–ir iš eketės išsitraukiau tik savo naujo 0,12 mm valo nuograužą… Čiupau kitą savo meškerę su storesniu valu – nieko. Teko šąlančiomis rankomis restauruoti senąją meškerėlę. Pririšau mažytę volframinę avižėlę ir vėl sėkmingai traukiau ešerius, ir beje, kuo arčiau kranto -–tuo didesnius.
Pasikviečiau savo draugus į šią vietelę, o pats nutariau grįšti prie paslaptingosios eketėlės, kur kažkas energingai man nutraukė valą. Įpyliau į vandenį saujelę uodo trūklio lervų ir pribarsčiau eketėlę sniego. Po to pagaliuku pasidariau pieštuko skersmens skylutę ir pro ją nuleidau avižėlę. Tik pasiekęs dugną, pajutau malonų keturių šimtų gramų ešerio svorį. Aišku, traukdamas žuvį, suardžiau kruopsčiai paruoštą eketėlės dangtelį. Teko iš naujo barstyti eketėlės dangtelį. Teko iš naujo barstyti eketėlę sniegu. Kibo ne itin dažnai, tačiau užtikrintai, ir kuo toliau – tuo arčiau ledo, vos ne pačioje eketėleje.
Nors retkarčiais žuvys aprimdavo, vietos keisti nenorėjau, juo labiau, kad žiūrint į draugus to daryti nevertėjo. Jie ištisai kaitaliojo eketėles, šiek tiek buvo išsiveržę į priekį, bet tiktai kiekiu, o ne kokybe.
Grįžęs prie savo laimingosios, paeksperimentavau – išvaliau sniegą iš eketės ir ką gi… Pradėjo kibti nedidukai, visai smulkūs ešeriukai.
Eketės užtemdymas tą dieną buvo neginčytinai reikšmingas, turint omenyje, kad oras vaiskus, saulėtas, tai lyg ir natūralu. Bet kaip paaiškinti, ką ešeriai, pačiame žiemos viduryje veikia prie kranto, seklumoje? Juk didžioji dauguma žūklės kanonų teigia, kad tokiu laiku jų reikia ieškoti duobėse, ant povandeninio šlaito nuolydžio, virš povandeninių kalnelių. Paskutinys punktas gal ir geras, tačiau kaip juos surasti nežinomame vandens telkinyje ir dar kai nėra ko paklausti…
Nepažistamame ežere dar sunkiau susirankioti bent pakenčiamą laimikį nei užtvankoje.Bet įmanoma. Ne paskutinę vietą užima plonas voratinklinis valiukas, tiesiog mikroskopinė avižėlė. Ir vis dėlto plonybės slypi kitur – vangias žuvis sunku išjudinti staigiais, gana didelės amplitudės masalo judesiais. Jau greičiau jos susigundys tingiai prie dugno virpinama avižėle. Ant kabliuko taip pat kuo mažiau uodo trūklio lervų – tuo geriau. Gali kibti net ant visai tuščios avižėlės, jei ją virpiname itin dažnais, drebančiais judesiais.
Kartais iki visos laimės ant kabliuko tetrūksta mažos spalvotos laido atkarpėlės, o gal folijos kąsnelio, parolono gabalėlio ar siūlo galiuko – čia žvejų išradingumui nėra ribų.Pasitaiko, kad žuvims tetrūksta kelių karoliukų ant kabliuko kotelio. O dar geriau, jei jie slankioja koteliu aukštyn žemyn, tuo papildomai žadindami žuvų smalsumą.
Žalsvai ir rusvai dėmėtų plėšrūnių medžiotojai neturi daug šansų. Žiemos speigai – ne pats mylimiausias lydekų laikas. Slepiasi jos. Išgyventi stengiasi. Bet užtenka pūstelėti kokiam pietų vėjeliui, atslūgti speiguio, ir lydekų apatijos kaip nebūta. Kuo ilgesnis atlydys – tuo aktyviau lydekos griebia žuvelę ar blizgutę.
Viduržiemį, lygiai kaip ir kitais metų laikais, povandeniniai gyventojai ne vien prie dugno tūno. Suprastėjusios žiemojimo sąlygos gali priversti juos pakilti aukštyn, o kartais – vos ne prie pat ledo krašto. Todėl visuomet verta pabandyti pažvejoti visuose gyliuose – nuo pat ledo iki dugno.
Skūpi žūklė viduržiemį. O ką padarysi – žvejoti tai norisi. Iš tamsios gelmės ištrauktas gyvas sidabro gabalėlis, tegu ir telpantis delne, sukelia didžiausią džiaugsmą. O kur dar nosį žnaibančio speigo ir pasakiškų sniego pilių karalystės žavesys… Verta žvejoti viduržiemį…
Aleksandras Frolovas