Žvejojant žiemą dažnai tenka sutikti žvejų, kurie vis dar kreivai žiūri į „švytuokles“, arba, kaip pas mus dažniau vadinama, balansyrus. Manau, kad to priežastis – mūsų meškeriotojų dalies konservatyvumas ir paprasčiausias netikėjimas, kad šiuo masalu mūsų ežeruose ar tvenkiniuose, o ne kažkokioje Kanadoje ar Suomijoje (kur žuvys esą pačios lipa iš eketės), galima gerai ir reguliariai pagauti.

Tikėjimas masalu yra labai svarbus: jei juo tiki – tai ir stengiesi juo pagauti bei pagauni. O jei dvejoji, pabandai bet kur ir bet kaip – tai toks būna ir rezultatas.

Švytuoklėmis tiek savo malonumui, tiek ir varžybose gaudau nemažai laiko ir esu įsitikinęs, kad tai vieni efektyviausių masalų poledinėje žūklėje. Daugelį kartų tą sau esu įrodęs žvejodamas įvairiausiomis žūklės sąlygomis ir apgaudydamas geru rezultatu savo kolegas, žvejojusius įprastomis blizgėmis.

Todėl pasidalinsiu asmenine patirtimi žvejojant šiais masalais, aptarsiu pagrindinius principus bei savo „atidirbtą“ taktiką viliojant jais žuvis.

Kas yra švytuoklė ir kuo ji išsiskiria iš kitų žieminių masalų?

Prieš pradedant kalbėti apie šias blizges, derėtų aptarti, kas gi yra ta blizgutė švytuoklė. Mano galva, tai ganėtinai natūrali žuvytės imitacija, kuri vandenyje plėšrūnėms primena besiblaškančią ir sprunkančią nuo plėšrūnų nedidelę žuvelę. Pagrindiniai švytuoklės privalumai, išskiriantys ją iš kitų žieminės žūklės masalų, mano nuomone, yra galimybė ja apgaudyti didesnį plotą – blizgė nusklendžia gana toli į šonus – bei, žinoma, patys blizgės judesiai. Nė vienas kitas masalas taip nejuda, ir būtent horizontalūs judesiai į šonus, ko gero, žuvims atrodo natūraliau nei nuolatinis masalo judėjimas vien aukštyn žemyn.

Švytuoklių dydžiai ir svoriai. Vidutinės – universaliausios

Švytuoklės svoris ir dydis iš tiesų turi nemažą reikšmę. Juo didesnis ir sunkesnis masalas, tuo greičiau skęsta ir yra patogesnis gaudyti gylyje, tuo lengviau galima pajusti jo žaismą ir tuo mažesnę įtaką jam daro valo storis, pririšimo mazgas bei kiti dalykai. Antra vertus, viskas priklauso nuo plėšrūnų, visų pirma ešerių nusiteikimo bei jų mitybinės bazės – kokio dydžio žuveles jie medžioja. Jeigu pagrindinis dryžuočių grobis – 2–3 cm ilgio saulažuvės ir kitas mailius, tai gali būti, kad į didesnį masalą jie nereaguos arba reaguos atsargiau.

Pačios universaliausios švytuoklės, bent jau žvejojant žiemos pirmoje pusėje, man yra 5–7 cm ilgio.

Ant tokio masalo kimba ir ešeriukai jūreivėliai, drąsiai atakuodami laisvai kadaruojantį ir kuo nors papuoštą vidurinį kabliuką, čiumpa juos ir tikri kupriai, nekalbant apie vidutiniokus.

Mažesnės ir lengvesnės švytuoklės yra geros ten, kur gylis nedidelis – iki 3 m. Giliau žvejoti jomis blogai, nes jos ilgiau skęsta, nelabai jauti jų žaismą. Bet būna išimčių. Pavyzdžiui, pavasarėjant, kada ešerių pilvai išpampę nuo ikrų ir didelės švytuoklės jų nelabai gundo, nori nenori tenka juos gaudyti giliai mažomis švytuoklėmis. Tokiu atveju tenka valą nuploninti iki minimumo, kad bent kiek galėtum kontroliuoti ir jausti masalą. Taip pat, parinkus mini švytuoklės žaismo intensyvumą ir spalvą, galima visai sėkmingai šiais masalais gaudyti ir baltą žuvį, kuri, kaip ir „cigaretiniai“ ešeriukai, dažnai drąsiai puola apatinį švytuoklės kabliuką.

Didelės švytuoklės, 9 cm ilgio ir didesnės, yra daugiau specifiniai masalai, skirti lydekų, sterkų žūklei ar selektyviai ieškant labai didelių ešerių.

Beje, pastaruoju metu populiarėja „suspaustos“, vadinamosios shad tipo švytuoklės. Jos išsiskiria ne tik didesniu svoriu, bet ir kitokiu žaismu – mažiau agresyvios, lėčiau juda ir trūkteltos paprastai pasiverčia į šoną. Šios blizgės – neblogas pasirinkimas gaudant lydekas, o ešerių žūklėje man efektyvesnės klasikinės „švytuoklės“. Bet tai, žinoma, tik mano nuomonė.

Kartais, kai ešeriai ar kiti plėšrūnai būna pasyvūs, paprastų švytuoklių „aštrūs“ judesiai, kad ir kaip juos bandytum „sušvelninti“, būna jiems per greiti. Tokiu atveju pasitelkiu plastikinės uodegos (ji ir suteikia švytuoklei greitį) neturinčias švytuokles. Vietoj plastikinės uodegos dažnai būna dedamas šerių kuokštas ar plunksna, aš dažniausiai tokias blizges darausi pats, nulauždamas uodegą ir toje vietoje maudamas guminuką. Bet apie tai dar kalbėsime skyrelyje „Švytuoklių tobulinimas“.

Švytuoklių spalvos. Ar tai svarbu? 

Esu pastebėjęs, kad nemaža dalis žvejų itin sureikšmina blizgių spalvą. Šventai tiki, kad, sakykim, žalsvo ešerio spalvinimas yra daug sėkmingesnis nei rudo. Aš šioje vietoje esu ganėtinai skeptiškas. Manau, kad daug svarbiau masalo žaismas, nors ir neneigiu, kad tam tikromis sąlygomis spalvos turi įtakos rezultatui.

Manau, kad kiekvieno universalaus blizgiautojo, gaudančio skirtinguose vandens telkiniuose, dėžutėje turėtų būti bent 4 spalvinių tipų masalai:

1) natūralių spalvų – žvejojant nedideliuose gyliuose ir skaidriame vandenyje;

2) natūralių spalvų su fosforinėmis detalėmis – kai paryškintas tik masalo pagurklis, nugarėlė, pilvukas arba eina ant natūralaus kūno ryškesni dryžiai; tinka gaudant tiek negiliai, kai apšvietimas prastas, tiek ir dideliuose gyliuose, kai reikia paryškinti masalą; tokios švytuoklės, mano manymu, yra pačios universaliausios; galų gale, nesunku jas pasidaryti pačiam iš natūralių švytuoklių, nusipirkus fosforinio lako;

3) provokuojančių spalvų paprastos – jas naudoju retai, bet kartais, kai natūraliai spalvinti masalai neduoda rezultato, jos gelbėja; stebuklingo laimikio jomis paprastai irgi neprigaudai, bet vieną kitą ešeriuką kartais sugebi „išprašyti“;

4) ryškiai provokuojančios ir šviečiančios (fluorescencinės) – tokiomis spalvomis gaudau tik gyliuose ir tik apniukusią dieną.

Žinoma, žūklė yra žūklė – joje pasitaiko visko. Būna, kad koks nors itin ryškus ir šviečiantis balansyras paima ir „iššauna“ vidury dienos, plieskiant saulei ir gaudant skaidriame vandenyje. Bet tai daugiau išimtys iš taisyklės – 80 % ankstesnės teorijos pasitvirtina.

Švytuoklių balansavimas

Švytuoklės balansavimas yra labai svarbus ir atsakingas momentas. Čia daug niuansų, kurie pagerina balansyro judėjimą ir, kas be ko, – jų patrauklumą žuvims.

Pirmas dalykas, į kurį siūlau atkreipti dėmesį perkant naują švytuoklę, – kaip ji laikosi pakabinta ant valo ore. Švytuoklė yra gera, jeigu kabo, palyginus su grindimis, idealiai lygiagrečiai arba jos priekis pakilęs, lyginant su uodega, ne daugiau kaip 15 laipsnių kampu. Jei ne – teks ją balansuoti papildomai. Iš patirties galiu pasakyti, kad brangesnių ir žymesnių firmų, tokių kaip „Rapala“, „Kuusamo“, „Nils Master“ ar „Lucky John“ švytuoklės tiek ore, tiek vandenyje „stovi“ lygiai horizontaliai ir jų, su retomis išimtimis, balansuoti nereikia.

Kita kalba apie pigius balansyrus. Iš pažiūros atrodo tokie pat, kaip ir brangesnieji jų „broliai“, tačiau veikia prasčiau arba dažnai visai neveikia dėl vienos paprastos priežasties – pakabinus jų nosis nusvyra žemyn arba per daug pakyla į viršų. Šiuo atveju galima juos „atgaivinti“, jų remontas labai paprastas: imam truputį švino ir prilydę balansuojame juos taip, kad jie vandeny stovėtų lygiai arba jų nosys, kaip jau minėjau, pakiltų ne daugiau kaip 15 laipsnių. Būtinai viską reikia tikrinti vandenyje – pakabinus ore ne visada pavyksta pastebėti „nukrypimus nuo normos“.

Kartais pasitaiko įsigyti tokių „šedevrų“, kad kaip nori, taip juos balansuok – vis tiek nepavyksta išgauti norimo rezultato ir judesių vandenyje. Todėl pastaruoju metu perku daugiau brangesnių gamintojų švytuokles, nes tiesiog tingisi gaišti laiką jų balansavimui.

Švytuoklių tobulinimas

Švytuoklių efektyvumui didinti yra ne vienas būdas, tad pabandysiu aptarti tik kelis pagrindinius, kuriuos dažniausiai naudoju pats...

Plazdantis, papuoštas apatinis trišakiukas. Pats paprasčiausias ir efektyviausias – tiesiog ant vidurinio, laisvai kabaruojančio masalo kabliuko uždėti kelis spalvotus kembrikus, ir ešerių kibimas aiškiai pagerėja. Pasitaiko atvejų, kai net 2,5 cm mini balansyras negali suvilioti net mažyčio ešeriuko, o uždėjęs ant vidutinio dydžio masalo kabliuką su karoliukais, imi juos traukti vieną po kito. Nenoriu sakyti, kad toks patobulinimas vilioja tik mažus ešerius – pasitaiko dienų, kada ir visai rimti kupriai domisi vien kabliuku su papuošimu, o ne pačia blizge.

Dauguma brangesnių švytuoklių iškart parduodamos su „papuoštu“ trišakučiu, tačiau gamintojo siūlomas derinys nebūtinai yra pats efektyviausias. Todėl būtina įvairiai papuoštų kabliukų prisidaryti pačiam ir paieškoti tą dieną ar tam vandens telkiniui kibiausio derinio.

Trišakiuko keitimas į vienšakį su užrišta musele, kirminu ir pan. Kitas patobulinimas – trišakį kabliuką pakeisti į vienšakį su kokio kirmino ar muselės imitacija. Muselės, pagamintos iš kokios vilnos ar plunksnų, geresnės tuo, kad jas galima sutepti kokiu nori „smirdalu“ ir taip dar labiau suerzinti ešerius. Tai, beje, žiemą kažkiek veikia. Kartais pagauni 2–3 ešerius, ir eketė „miršta“ – atrodo, kad išlupai visas po ledu buvusias žuvis. Tačiau užtenka „pakvėpinti“ masalą, ir, žiūrėk, dar pora dryžuočių parodo dėmesį, ir iškrapštai juos ant ledo. Negaliu pasakyti, kad esu išbandęs labai daug kvapų – gal šiemet daugiau šioje vietoje eksperimentuosiu, tačiau esu pastebėjęs, kad kokie kvapai veikia rudenį, nenuvilia ir žiemą. Ir atvirkščiai – kas neveikia vasarą, nepadės ir žiemą.

Galima ant kabliuko kabinti ir dirbtines uodo trūklio lervas, valgomus guminukus ar jų dalis, jei nesate didelis estetas – ir žuvelių dalis, nes visa tai kelia masalo efektyvumą ar blogiausiu atveju tikrai jam netrukdo. Svarbiausia nenaudoti per didelio ar per sunkaus „priedo“ – kad jis netrukdytų blizgės judesių.

Beje, vienšakis kabliukas padeda greičiau išlaisvinti masalą iš žuvies nasrų ir juo žvejoti patogiau, kai žuvys kimba gerai.

Atitrauktas per grandinėlę kabliukas. Įdomus sprendimas yra apačioje tvirtinti trišakį ar vienšakį kabliuką ne tiesiogiai, o per grandinėlę. Tokia kombinacija leidžia balansyru žaisti kaip avižėle – užtenka purtyti masalą, kabliukas juda ir vilioja ešerius. Šitoks metodas kartais gelbėja per varžybas, jei ešeriai ožiuojasi ir net su keliais nedidukais ešeriukais gali tikėtis užimti aukštą vietą. Jei gaudant ir savo malonumui, sakykim, viduržiemį kibimo nėra – pabandykite šį metodą. Tikiu, tuščiomis neliksite.

Uodegos pašalinimas. Švytuoklės yra aktyvūs masalai ne dėl ko kito, o dėl savo uodegėlės, kuri suteikia masalui gana aktyvius judesius ir greitą „žaismo tempą“. Ne visada tas greitas tempas yra gerai – kartais žuvys nenori greitai judančio masalo, ir nieko joms nepadarysi. Todėl sugalvota vietoj plastikinės ar geležinės švytuoklės uodegos naudoti siūlų ar plaukų „šluotą“. Tokios blizgės toli nesklendžia, sukasi palei eketę gana lėtai, ir to žuvims kartais reikia. Ypač tą galėčiau pasakyti apie lydekų žūklę. Pakraščių „silkutės“ gana noriai vaikosi aktyviai švytuojančią klasikinę švytuoklę, o dėmesio vertos lydekos yra lėtesnės ir ne taip dažnai ryžtasi atakuoti lyg raketa lakstantį masalą. Tačiau jei pakiši joms po nosimi lėčiau ir plastiškiau judantį objektą – sulauksi aktyvesnio jų dėmesio.

Beje, nebūtina šiam reikalui įsigyti „firminės“ blizgės. Ne ką prasčiau nei šerių ar plunksnų kuokštai veikia paprasčiausias silikonas, tvisteris ar riperis, užmautas ant švytuoklės šoninio kabliuko. Tereikia nulaužti blizgės uodegą ir uždėti papildomą vilioklį. Aš šiam reikalui naudoju pigesnius balansyrus, kurių žaidimas manęs netenkina arba geresnes švytuokles, kurių uodegos (ne paslaptis – tai pati silpniausia jų vieta) gana dažnai nulūžta. Uždėjęs vietoj uodegos guminuką tu „prikeli“ jas naujam gyvenimui.

Įrankiai

Kalbant apie švytuokles, nori nenori nors trumpai reikia pakalbėti ir apie įrankius. Jie iš tiesų nemažai paveikia švytuoklės judesius ir turi įtakos galutiniam rezultatui.

Spiningėlis

Meškerėlė „švytravimui“ turi būti lengva ir ganėtinai ilga – 50–100 cm, kad leistų įvairiai žaisti masalu. Pagrindinis reikalavimas – kad spiningėlio kietumas atitiktų naudojamos švytuoklės svorį, t. y. kad kilstelėjus balansyrą meškerykočio viršūnėlė pernelyg daug neamortizuotų ir galėtų perduoti jo jėgą masalui.

Aš „švytravimui“ visada gaminuosi spiningėlius pats iš kampu lenktos, kamštinę rankeną turinčios spiningėlio rankenos su rėmeliu bei 50 cm ilgio anglies pluošto „vasarinės“ teleskopinės viršūnės. Stiklo pluoštas pernelyg lankstus ir sunkus – man nepasiteisino.

Žvejoju 2 spiningėliais. Sekluminiam gaudymui balansyrais iki 4 g paprastai pati ta būna maždaug nuo 0,8 mm iki 2 mm skersmens kūgį turinti viršūnėlė, giluminiam gaudymui sunkesniais kaip 5 g balansyrais standesnė – smailėjanti maždaug nuo 1,4 mm iki 2,5 mm skersmens. Aišku, tai apytikris pasakymas – realybėje net ir vienodo skersmens viršūnių lankstumas skiriasi.

Valą veriu ne per žiedelius, o per tuščiavidurės viršūnėlės vidų. Tai padidina visos meškerėlės jautrumą, ir valas mažiau painiojasi, jį mažiau veikia vėjas. Daug kas bijo, jog viduje valas užšals, tačiau be reikalo.

Inercinė ritė patogiau. Visada naudoju tik nedidelę ir itin lengvą plastikinę ritelę. Neinercinė yra pernelyg sunki – išderina visą įrankį. Sargelio nenaudoju – kibimai puikiai matosi ant pačios viršūnės, o gaudydamas sekliau vos 38 g sveriančiu spiningėliu atsargiausius ešerio prisilietimus puikiai pajunti ranka.

Pereidamas iš vienos eketės į kitą valą vynioju ant rankų ir paties spiningėlio, ir tik eidamas kur toliau suvynioju jį į ritę. Neinercinė ritė (o tikriau – jos stabdžiai) būtų efektyvesnė tik gaudant lydekas. Tačiau gaudant ešerius ir žūklaujant Kauno mariose retkarčiais pasitaikančius sterkus, žuvį suvaldyti paprastai užtenka ilgos meškerėlės lankstumo ir įgudusių rankų.

Toks variantas man patogiausias – taip žvejoju jau penktą sezoną ir nieko geresnio nesugalvoju. Tačiau, žinoma, kiekvienas žvejys turi savo nuomonę ir žvejoja tuo, kas jam patogiau.

Valas

Gaudant švytuoklėmis, ypač didesniame gylyje, labai didelę įtaką turi valo storis. Per storas valas sunkiau „pjauna“ vandenį, masalas mažiau nusklendžia, mažėja visas įrankio jautrumas. Todėl patarčiau gaudant švytuoklėmis ešerius nenaudoti storesnio kaip 0,14 mm skersmens fluorokarboninio ar gerai impregnuoto 0,08 mm skersmens pinto valo.

Superplonas pintukas gerokai padidina įrankio jautrumą, kuris ne tik reikalingas norint geriau pajusti kibimą, bet ir perduoda informaciją, koks tenai, apačioje, po tavo ekete, yra dugnas. Tokia informacija ieškant gerų vietų labai reikalinga, todėl gaudydamas giliau nei 3 m visada naudoju pintuką. Kad būtų mažiau žuvies nutrūkimų ir lengviau būtų kovoti su stambesne žuvimi prie pat ledo, prie valo rišu gan ilgą, 0,14 ar 0,16 mm skersmens fluorokarbono pavadėlį.

Pintą valą (paprastai ploniausio skersmens „Power Pro“), kaip išmokau gaudydamas žiemą dugnine, kelis kartus gerai impregnuoju purškiamu silikonu, ir nesklandumų nekyla. Apie šį procesą smulkiau kalbėjau „ŽvejOK nr. 20“, tad nesikartosiu.

Grubesnius įrankius tenka naudoti tik tikslingai gaudant lydekas.

 

Pavadėlis

Pavadėlio, suprantama, geriau nenaudoti iš viso. Tačiau kartais tenka gaudyti ten, kur tiesiog įkyri dažnesni masalo nukandimai. Tokiu atveju rišu prie valo iš kelių plono fluorokarbono gijų suvytą neilgą pavadėlį. Gaudant didesniame gylyje didesniais balansyrais jis ešerių per daug nebaido, o saugiai išsitraukti pakibusią margašonę padeda. Mažas masalas – jokių segtukų. Labai svarbus dalykas, tiesiogiai veikiantis švytuoklės judesius vandenyje, o kartu – ir žūklės sėkmę yra masalo tvirtinimo prie valo būdas. Daug kas į tai nekreipia dėmesio ir patys sau padaro meškos paslaugą. Mano patarimas būtų paprastas: jei naudojat 5–7 cm balansyrus ir nenorit kaskart keisdami masalą jų perrišinėti, galite naudoti plonyčius ir beveik besvorius segtukus, kokius naudoja muselininkai. Prieš tai, žinoma, patikrinę, ar dėl jų nenukenčia balansyro žaismas.

Didelėms ir sunkioms švytuoklėms segtukas neturi įtakos, o va mažyčius balansyrus be išimties reikia rišti kilpa, kurią rekomenduoja firma „Rapala“ savo vobleriams tvirtinti. Jokiu būdu negalima rišti tvirtu užsiveržiančiu mazgu valo prie švytuoklės kilpelės – tai pati didžiausia klaida, kurią daro dauguma pradedančių „švytuoklininkų“.

 

Žinoma, švytuoklės, jų tobulinimas, įrankiai yra labai svarbu, tačiau dar svarbiau – mokėjimas šiam masalui suteikti judesius. Taip pat, žinoma, – ir pati gaudymo šiais masalais taktika. Apie tai verta pakalbėti plačiau.