Rapala 2014. Naujos savimonės link

Jeigu manęs paklaustų, su kuo asocijuojasi „Rapala“ varžybos, ilgai nedvejojęs turbūt atsakyčiau – su evoliucija. Kasmet šios varžybos būna vis kitokios ir apskritai, manau, jos jau seniai išlipo iš siauro „varžybinio“ formato – tapo meškeriotojų ir jiems prijaučiančiųjų renginiu plačiąja šio žodžio prasme. Kad ir šįmet renginyje aiškiai atsispindėjo stiprus gamtosauginis ir meškeriotojų savimonės kėlimo „prieskonis“. Tai gerai iliustruoja ir toks faktas – varžybos prasidėjo ne nuo dalyvių registracijos ar juo labiau starto, o nuo ichtiologo paskaitos palei Luodžio ežerą. Baigėsi žuvų paleidimu į ežerą bei bendravimu su ministru Valentinu Mazuroniu, viceministru Linu Jonausku ir kitais aplinkosaugininkais.

 4VT2046Rapala Luodis VTrinkūno

Na, bet pradėkime viską iš pradžių. Pirmasis ežeras Lietuvoje, „išvaduotas“ nuo tinklų vietinių žmonių iniciatyva Luodžio ežeras šiemet buvo pasirinktas neatsitiktinai. Mat pernai Zarasų rajono savivaldybė kartu su Gražutės regioniniu parku dalyvaudami „Žvejų rojaus“ projekte kreipėsi į Aplinkos ministeriją su prašymu panaikinti šiame ežere iki šiol vykdytą žvejybą, motyvuodami tuo, jog netrukdo meškeriotojų verslo plėtrai. Taip Luodis, mano žiniomis, tapo pirmuoju ežeru, kuris buvo išvaduotas nuo verslininkų tinklų ne kokio ministro ar vyriausybės iniciatyva, bet „iš apačios“ – vietinių žmonių pastangomis. Gal šis faktas, o gal geras įspūdis apie šį vandens telkinį, atkeliavęs iš pernai vykusių varžybų lėmė tai, kad dauguma buvusių ir būsimų dalyvių surengtoje išankstinėje apklausoje nubalsavo būtent už šį vandens telkinį.

9

Tiesa, vienas faktas nedavė ramybės. Pernai sužinoję, kad greit neteks šio ežero, žvejai verslininkai „smaugė“ jį kaip galėdami. Pasak Gedo Kukanausko, Gražutės regioninio parko direktoriaus, pernai rudenį kone kasdien ežere stovėjo per 3 km ilgio tinklų, o aplinkosaugininkų ir parko darbuotojų telefonai netilo nuo pasipiktinusių meškeriotojų skundų. Oficialiai, kaip sako mūsų kaimynai rusai, buvo vsio zakonno (rus. „viskas pagal įstatymus“) – keturios ežere oficialiai turinčios teisę žvejoti bendrovės deklaravo turinčios teisę pagauti joms nustatytas metines kvotas. Susizgribę aplinkosaugininkai šį procesą sustabdė, bet per tuos kelis mėnesius ežerui buvo padaryta nemaža žala. Todėl, truputį būgštaudami, varžybų organizatoriai likus dešimčiai dienų iki varžybų į Luodį atsiuntė „žvalgybos desantą“, sudarytą iš „Rapala“ komandos ekipažo (kuriame buvo ir šių eilučių autorius) bei laidos „Vienam gale kablys“ kūrybinio kolektyvo.

 4VT2022Rapala Luodis VTrinkūno

Žvalgyba mūšiu

Žvejojome tąkart Luodyje pusantros dienos, kaip tyčia, pataikydami tikrai ne pačiu geriausiu oru. Tad teko paragauti ir inkarus „rovusio“ vėjo, ir sniego su lietumi. Pirmąją dieną skyrėme šiaurrytinės bei pietinės seklumų naršymui ir kitoms vietoms, kurios buvo dėkingiausios pernai vykusiose varžybose. Tiesą sakant, ta diena daug optimizmo neįkvėpė. Seklumos bei sėkliai buvo tušti, ir tik keliose įlankose šiaip ne taip, įdėjus daug pastangų pavyko sugauti keletą iki kilogramo svėrusių lydekaičių. Pauliaus Korsako ir Rimo Ramono ekipažas buvo kiek laimingesnis – šiaurinėje ežero dalyje jiems pavyko pagauti tris kilogramines lydekas, bet to labai jau stebuklingu rezultatu irgi nepavadinsi. Matyt, koją kišo tas nelemtasis staigus atšalimas.

 4VT2227Rapala Luodis VTrinkūno

Antrąją dieną persikraustėme į centrinę ir pietinę ežero dalį, kurioje radome visu laipsniu šiltesnį vandenį. Ir nenusivylėme – kolegai Arminui Adakevičiui tvičinant naujaisiais „Max Rap“ ir „BX Minnow“ vobleriais pavyko „pakelti“ 3 lydekas, svėrusias per 2 kg (didžiausia trūktelėjo svarstyklių skalę iki 4,7 kg). Po to, galima sakyti, jau buvome ramūs – akivaizdu, kad nepaisant pernykščio ežero „genocido“ tinklais lydekų čia dar liko ir jų galima pagauti. Įdomus atradimas grynai iš „techninės pusės“ buvo tai, jog kaip ir pernai, efektyviausi buvo gana blankių – baltai juodos ar žalsvai juodos spalvų, tokie patys kaip ir pernai – Rapala „BX Minnow“, „BX Swimmer“, „Clackin‘ Minnow“ ir „Max Rap“ vobleriai. Ryškiaspalviai masalai, paprastai efektyviausi pavasarį, lydekų nedomino.

Pamokoma Luodžio ežero istorija

Kaip jau minėjau, „Rapala“ varžybos prasidėjo ne nuo registracijos ar starto, o nuo docento daktaro Egidijaus Bukelskio paskaitos apie Zarasų rajono ežerų žuvingumą, labiau išskiriant Luodžio ežerą. Keletą mokslininko minčių glaustai mėginsiu paminėti.

7

Tiek Luodis, tiek ir kiti Zarasų krašto ežerai yra smarkiai pergaudyti. Sakykim, 1976–1980 metais Luodyje ir kituose ežeruose buvo pagauta 21 t karšių, o 2011 metais pagauta (na, bent jau „popieriuose“ – aut. past.) tik 200 kg. Ypač apverktinoje padėtyje atsidūrė lydekos, kurių bendras kiekis yra labai mažas lyginant su kitomis žuvimis. Geriausia situacija su kuojomis – jų tiek Luodyje, tiek kituose Zarasų rajono ežeruose pakankamai daug.

Tam, kad lydekų ištekliai atsistatytų, be geresnės apsaugos ir žuvivaisos, pasak garbaus mokslininko, konkrečiai Luodžio ežere reikėtų kurį laiką taikyti principą „pagavai – paleisk“, kituose šio krašto ežeruose leisti pasiimti tik po 3 lydekas ir būtinai ilginti lydekų žūklės draudimą iki gegužės 31 dienos, nes šiuose Šiaurės Lietuvos vandens telkiniuose lydekos išneršiavėliau.

Po paskaitos prasidėjo dalyvių registracija, nepaisant įsismarkavusio lietaus, vyko draugiškos krepšinio varžybos, buvo dalijamasi „Rapala“ komandos ir ežere besitreniravusių varžybų dalyvių surinkta informacija apie lydekų kibimą paskutinėmis dienomis. Vakarėjant prasidėjo linksmoji dalis – vietinė grupė pristatė roko koverius, liejosi alus ir sklido įprastas varžybų išvakarėse dalyvių klegesys. Atrodo, kad jis taip ir nespėjo nurimti, paryčiais prasidėjus valčių pūtimams, automobilių su priekabomis burzgimams ir kitiems panašiems garsams.

1

Malonus apsirikimas

Pernai varžybose, jei neklystu, buvo apie 160 dalyvių, tad šiemet organizatoriai tryško atsargiu optimizmu tikėdamiesi, kad „Rapala“ varžybos pirmą kartą suvadins kokius 200 dalyvių. Panašu, kad jie labai apsiriko – prieš startą įregistruoti net 277 varžybų dalyviai, apsiginklavę tik „Rapala“ vobleriais ir pasiryžę įrodyti savo stiprybę.

Varžybų startas man kažkuo priminė matytą sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje 1944 metais, labai tikroviškai atvaizduotą filme „Gelbstint eilinį Rajaną“. Skirtumas tik tas, kad čia buvo viskas atvirkščiai – dalyviai ne išsilaipino, o sėdę į valtis, ruošėsi plaukti į ežerą. Šimtai valčių, šimtai dalyvių grūdosi prie vandens, norėdami išplaukti, tuo sukeldami nepakartojamą reginį ir galvosūkį organizatoriams. Tačiau visas chaosas truko neilgai – jau po 10 ar 15 minučių nesuskaičiuojamų valčių flotilė išsiskirstė po visą ežero plotą.

Rezultato neteko ilgai laukti – jau po 10 minučių teisėjai gavo „iškvietimą“ sverti pirmosios Luodžio lydekos. (Pagal varžybų taisykles visos lydekos yra sveriamos teisėjų ir iškart paleidžiamos atgal į vandenį.)

 4VT2167Rapala Luodis VTrinkūno

Kadangi varžybose, būdamas „Rapala“ komandos nariu, dalyvauti negalėjau, gavau tenkintis informacija, išgirsta iš kitų varžybų dalyvių, ir kaip koks Delfų orakulas teikti norintiems patarimus, ką ir kaip daryti, kad neliktų „su ilga nosimi“.

Nedidelės lydekos, uraganas ir švendrynai

Pradžioje kibimas nebuvo baisiai geras, o ir lydekų dydžiai nelepino – vyravo 600–800 g „šaudyklės“. Tik vienas kitas galėjo pasigirti perlipęs „solidžią“ kilogramo ribą. Iš visko sprendžiant, daugiausia buvo pagauta šiaurės vakariniame ir šiaurės rytiniame ežero pakraščiuose, kur vandens temperatūra buvo aukščiausia. Komandinėje įskaitoje gana greit išryškėjo lyderiai – „Avtovegos“ ir „RR (Rimo Ramono) komandos“, asmeninėje įskaitoje apylygiai varžėsi keli dalyviai.

 4VT2141Rapala Luodis VTrinkūno

Vienintelis dalykas, tikrai nepatikęs niekam – tai po truputį įsisiautėjęs uraganinis vėjas, „čiuoždinęs“ dalies dalyvių valtis su visais inkarais po ežerą taip, kad kai kurie dalyviai, turintys irklines ar elektros motorų varomas valtis, kapituliavo anksčiau laiko ir pradėjo plaukti į krantą nelaukdami varžybų pabaigos signalo.

Su daugeliu jų pavyko pabendrauti, pirmas įspūdis, kad rezultatai nestebuklingi – dauguma nematė nė kibimo.

Likus iki varžybų pabaigos porai valandų, teisėjai pranešė, kad vienas „RR komandos“ narių, Tomas Gavelis, pagavo rimtesnę, 4,4 kg svėrusią lydeką ir tai įkvėpė daugiau optimizmo – gal bus ir daugiau gražių laimikių?

Iššovus varžybų pabaigą skelbiančiai raketai, dauguma dalyvių jau buvo krante. Kiek teko su kuo pabendrauti, susidarė įspūdis, kad lydekos visiems kibo sunkiai, tačiau kas buvo čia žvejoję anksčiau ar juo labiau treniravosi prieš varžybas, pagavo ne taip jau blogai.

Apie taktiką po varžybų (skirtingai nei prieš – aut. past.) dalyviai šnekėjo noriai. Tradiciškai vieni žvejojo nendrynuose, kiti bandė povandeninius sėklius ir gaudė gelmėje, bet panašu, kad visgi daugiau pagavo pirmieji. Kadangi pats šį kartą neturėjau galimybės žvejoti, tai perduodu varžybų nugalėtojo Vytenio Pranckevičiaus (beje, tapusio „Rapala“ čempionu jau antrą kartą iš eilės) pasakojimą, kaip jam pavyko laimėti. Manau, jis kalba pats už save.

 4VT2273Rapala Luodis VTrinkūno

Varžybų išvakarėse buvo begalė nekantraujančių meškeriotojų, kurie išplaukę sugaudė tikrai gero dydžio lydekas, tačiau laikausi tokios nuomonės, kad nereikia „valgyti šventinį tortą“ dieną prieš pačią šventę. Juk nėra jokios logikos žaloti lydekoms snukius ir „padaryti“ jas mažiausiai kelioms dienoms ar savaitėms nekibias. Aš niekur neplaukiau, o tiesiog peržvelgęs orų prognozes supratau, kad reikės labai stengtis susirasti lydekas, nes oras keisis stiprokai.

Perskaitęs Daliaus Rakučio „žvalgybinį“ straipsnį bei kelis kartus peržiūrėjęs Pauliaus Korsako laidą, ėmiausi tokios strategijos: inkaruotis 3–4,5 m gylyje ir masalus pravedinėti nuo šlaito į gylį. Tačiau padarius kelias dešimtis pravedimų tiek naujaisiais „Max Rap Fat Minnow“, tiek „BX Swimmer“ bei „Clackin‘ Minnow“ vobleriais jokio susidomėjimo iš lydekų pusės nesulaukiau. Nors vėjo gūsiai pirmosiomis varžybų valandomis nebuvo dideli, tačiau seklių įlankų tvičingui jie nelabai palankūs. Pasirinkau kairiajame ežero kampe už didžiosios salos esančią įlanką dėl to, kad ten per 100 ar daugiau metrų nuo kranto linijos sekluma sugilėja vos iki 2–3 m. Esant bangavimui, visiškai paviršiniai vobleriai („X-Rap Walk“, „XRap Pop“) rezultatų nedavė, todėl pasirinkau kažkodėl daugelio „niekam tikusiu“ laikomą „X-Rap Subwalk“ 09 CGH spalvinimu.

Pastebėjau, kad šio voblerio nemėgimo priežastis yra pravedimo metu daromos klaidos, kurios iš tikrųjų šį voblerį paverčia „negyvu“. Kai įvaldai jo metimą, jis žaidžia labai gražiai. Kadangi Luodžio ežere žvejojantys meškeriotojai tikino, jog nuo senų laikų puikiai dirba salotinio spalvinimo masalai, o šio žurnalo redaktoriaus straipsnis bei Pauliaus laida teigė, jog dirba tik natūralus spalvinimai, nusprendžiau, kad CGH spalvinimas yra tobulas šių dviejų priešingybių junginys. Esant ramiam vandens paviršiui naudoju ir natūralius spalvinimus, bet šiuo atveju man reikėjo kažko ryškaus, kad bent kažkiek būtų galima matyti priskendusį voblerį, kad pravedimą daryčiau teisingai ir jis švytuotų į šonus (svarbiausia, užmetus „Subwalk“ ir atlikus pirmąjį timptelėjimą, atleisti spiningo viršūnę apie 10–20 cm ir taip jį „užskersuoti“).

 4VT2244Rapala Luodis VTrinkūno

Kadangi bangos nuolat bandė tąsyti valą, pravedimą dariau aktyvų, bet stengiausi išlaikyti kuo ilgesnes (2–5 sekundžių) pauzes. Pirmoji lydeka (2,2 kg svorio) griebė masalą po keliolikos metimų prie pat švendrų juostos apie 60 cm gylyje ir pakankamai aktyviai priešinosi, kelis kartus „paprašydama“ valo. Toliau plaukiodamas pamačiau, kad dar tik dygstančiuose švendrų kuokšteliuose laikosi mailius, o tai, manau, lėmė į tą krantą pučiantis vėjas bei vandens temperatūra, kuri skyrėsi apie pusantro laipsnio nuo temperatūros vidury ežero. Po pusvalandžio apie pusmetrį priskandines voblerį ir tik tada pradėjęs jį tvičinti, gana stipriai „gavau per nagus“ nuo perpus mažesnės lydekos (1,02 kg svorio), kuri taip pat voblerį surijo visą. Na, o paskui susirinko daug dalyvių aplink, ir kibimas baigėsi.

Apiplaukiau visą didžiają salą, tikrindamas ir 7 m gylyje esančius kalnelius bei šlaitus, ir švendrų linijas, bet kibimo taip ir nesulaukiau (apsižvalgęs aplinkui pamačiau, kad taip elgiausi ne aš vienas). Žvejoti su „Clackin‘ Rap“ nebeleido vėjas ir bangos, kurios visiems dalyviams taip įsiūbuodavo valtis, kad net inkarus iškeldavo ir vilkdavo dugnu. Likus kelioms valandoms iki finišo grįžau į tą pačią pradžioje apžvejotą įlanką ir bandžiau toliau gretimose vietose ieškoti plėšrūnių. Padares apie 30 metimų įvairiuose „languose“ tarp žolių ir švendrų nesulaukiau kibimo, nes bangos buvo tokios kad net mano „Subwalk“ voblerį iškeldavo į paviršių.

Kadangi inkaras nesugebėjo išlaikyti valties, mane tiesiogine to žodžio prasme nuvilko į krantą iki pat švendrų linijos, kur pagaliau sustojo valtis, nes aplink inkarą apsivėlė tikrai įspūdinga žolių ir dumblo puokštė. Žvelgdamas į laikrodį ir matydamas, kad teliko valanda iki finišo, nusprendžiau mesti voblerį prieš vėją, šiek tiek išilgiau kranto, ir palaukti apie 10 sekundžių, kol jis priskęs. Pradėjęs pravedinėti voblerį, pamačiau sutviskėjusį lydekos šoną ir nėrimą atgal taip ir nepalietus masalo. Suprasdamas, kad prieš vėją pakartotinio tolimesnio metimo atlikti neišeis, užsidėjau to paties spalvinimo, tik didesnį (15 cm ilgio) šio voblerio modelį ir užmetęs ypač lėtai traukiau atgal, tada užkibo paskutinioji (1,7 kg svorio) lydeka. Tik ši lydeka laikėsi vos už vienos trišakio atšakos. Jos šonai buvo apibrozdinti, tačiau negaliu pasakyti, ar taip atsitiko nuo tinklo, ar per nerštą užkliuvus už aštrių švendrų kotelių.

Varžybos, kuriose ne vien žvejojama, bet ir... žuvinama

Kol buvo skaičiuojami rezultatai, visi norintys varžybų dalyviai galėjo sudalyvauti Luodžio įžuvinimo akcijoje – įleisti į ežerą vieną ar keletą iš 120 paaugintų lydekų (vyravo maždaug 1 kg dydžio žuvys, bet buvo egzempliorių ir po 2, ir po 3 kg), kurios čia pat, pakrantėje, ichtiologo buvo žymimos bei numeruojamos ir dedamos į kibirus. Norinčiųjų atsirado daug, tačiau pirmenybė buvo teikiama turintiems galingesnius variklius ir gebantiems per trumpesnį laiką pristatyti lydekas į skirtingas ežero vietas.

 4VT2586Rapala Luodis VTrinkūno

Atspausdintus žemėlapius su pažymėtais taškais, kur paleisti žuvis, dalijo Gražutės regioninio parko direktorius Gedas Kukanauskas. Pasak jo, Gražutės regioninis parkas tokiu būdu organizuoja akciją – pagauk pažymėtą žuvį ir išmatavęs, o dar geriau pasvėręs nufilmuok, kaip ją paleidi – ir laimėsi prizą. Duomenys, kur buvo pagautos žymėtos lydekos, kokio jos ilgio ir pan. bus publikuojamos parko svetainėje. Na, o svarbiausias tokios akcijos tikslas – skatinti meškeriotojus žvejoti „pagavai – paleisk“ principu.

 4VT2612Rapala Luodis VTrinkūno

Iš tiesų smagus dalykas paleisti į ežerą žuvį – dariusių tai akyse mačiau šiltą spindesį. Štai tau ir varžybos, kuriose žuvį ne gaudai, o žuvini!

80 lydekų, vienas ešerys, ir minia nugalėtojų

Kol vyko žuvų paleidimo akcija, buvo susumuoti rezultatai. Varžybų organizatoriai šį kartą pasirinko strategiją apdovanoti kuo daugiau dalyvių, įkurdami gana daug įskaitų – komandinę, asmeninę, šeimos, klubų bei įmonių – ir paskirstydama joms milžinišką prizinį fondą. Dalyviai galėjo pasirinkti, kur nori varžytis, ir, mano galva, tai buvo geras sprendimas. Juk kuo daugiau žmonių laimi – tuo daugiau laimingų varžybų dalyvių. Antra vertus, tokia varžybų sistema skatina aktyviau dalyvauti šeimas, sujungia toje pačioje įmonėje dirbančius dalyvius – skatina bendravimą ir stiprina tarpusavio ryšius.

 4VT2639Rapala Luodis VTrinkūno

Iš viso per šias varžybas buvo pagauta (ir paleista) 80 lydekų, bendrai svėrusių beveik 85 kg, ir vienas ešerys.

Asmeninėje įskaitoje pirmą vietą užėmė jau minėtas Vytenis Pranckevičius iš Marijampolės, sugavęs tris lydekas (4970 g), antrą vietą – Aidas Undraitis (2600 g), trečią – Klaidas Mačiulis (1860 g).

Komandinėje įskaitoje po atkaklios kovos nugalėtojo laurus iškovojo Eduardo Ponkratovo ir Tigrano Sarkisiano duetas (5420 g). Antrosios vietos organizatorių sprendimu buvo net dvi – jas užėmė Tomo Avelio ir Andriaus Anufrijevo, Gedimino Švilpos ir Ramūno Stundžios komandos (5210 ir 5040 g). Treti liko Tomas Gavelis ir Kęstutis Simenavičius (4420 g).

 4VT2495Rapala Luodis VTrinkūno

Klubų lygoje pirmas buvo Utenos „Utenis“, antras – jungtinis klubas iš įvairių miestų „Rimo Ramono Fishing Team“, treti – Molėtų „Ešerio“ atstovai.

Įmonių grupėje nugalėjo „Avtovega“, antra – „De Fortis“, trečias – „Kautros“ kolektyvas.

Na, ir šeimų lygoje visas prizines vietas užėmė tėvų ir sūnų duetai: I vieta – Vytautas ir Donatas Kščenavičiai, II (vietos vėl buvo dvi) – Andrius ir Paulius Kavaliauskai, Tadas ir Konstantas Žilinskai, bronza atiteko Linui ir Andriui Gibavičiams.

 4VT2516Rapala Luodis VTrinkūno

Šaukštas deguto

Po varžybų likę pažvejoti dalyviai vakare pastebėjo žmogėną, iš pažiūros – vietinį gyventoją, atplaukusį medine valtele ir statantį Luodyje tinklus. Tinklo buvimo vieta nurodyta aplinkosaugininkams, kurie pažadėjo toje vietoje pastatyti pasalą ir brakonierių sulaikyti. Tikėkimės, kad taip ir bus.

Nors... Sunku nepagalvoti, kad jei brakonierius drąsiai ir nieko nebodamas stato tinklus, tai tikriausiai yra įsitikinęs, kad niekas iš vietinių jo tikrai „neįduos“. Matyt, kelias į tikrąjį „Žvejų rojų“ nebus labai lengvas, ir daug kam, visų pirma tiems patiems kaimo turizmo savininkams, teks pakeisti požiūrį ir jaustis tikrais ežero šeimininkais, kitaip vargu ar pavyks apsaugoti žuvų išteklius, o kartu – prisivilioti meškeriotojus.

Ir vis dėlto negali nebūti optimistu

Dar šiose varžybose įstrigo didelis valdžios dėmesys pačiam renginiui. Į varžybas atvažiavo ir savo prizus įsteigė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, Zarasų meras ir jo pavaduotojas, mūsų bičiulis ir kolega jau minėtas Gražutės regioninio parko direktorius, minioje šmėžavo ir vieno didžiausio pastarųjų pokyčių žūklės tvarkoje kaltininko, aplinkos viceministro Lino Jonausko veidas.

 4VT2416Rapala Luodis VTrinkūno

Praėjusių metų varžybų kulminacija buvo aplinkos ministro Valentino Mazuronio įsakymas, uždraudžiantis nuo 2015 metų mūsų ežeruose verslinę žūklę, o šiemet visiems optimizmo įnešė Zarasų žmonių pasiryžimas investuoti lėšas bei energiją į meškeriotojų paslaugų verslą. Kad ir kas ką sakytų, esu įsitikinęs, kad pastaraisiais metais judame teisinga linkme, ir situacija po truputį keičiasi į gera. Gal tik ne taip greitai, kaip norėtųsi.

Kartu negaliu nepadėkoti renginio organizatoriams. „Rapala“ varžybos evoliucionuoja, virsdamos ne vien spiningavimo „Rapala“ masalais varžybomis, o labiau meškeriotojus konsoliduojančiu renginiu, gebančiu keisti mūsų meškeriotojų savimonę ir būti gerų pasikeitimų varomąja jėga.

13

Linkiu šiam renginiui neprarasti apsukų ir eiti šiuo keliu toliau. Neabejoju, kad 300 varžybų dalyvių kitąmet nebus riba.