Kaip Kauno HE paversti Naujųjų Vasiukų užtvanka

Ketvirtadienis, 27 Gruodis 2012 14:41

Parašė Žūklė

Lap­kri­čio 21 d. „Del­fi“ in­ter­ne­to sve­tai­nė­je pa­si­ro­dė straips­nis „V.Adam­kus: šir­dis skau­da ma­tant, kad pa­žei­džiam pa­tys sa­vo in­te­re­sus“, ku­ria­me, ci­tuo­jant straips­nio au­to­rių, „Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus nu­si­kal­ti­mu prieš vals­ty­bės po­rei­kius va­di­na žu­vi­ta­kio prie Kauno hid­ro­e­lek­tri­nės ne­bu­vi­mą“. Ne­no­riu pa­sa­ko­ti to straips­nio tu­ri­nio smul­kiai (no­rin­tieji ras jį „Del­fi“ ar­chy­vuo­se), pa­pras­čiau­siai pa­a­na­li­zuo­siu kai ku­rias Pre­zi­den­to bei ki­tų kal­bin­tų žmo­nių min­tis.

Pa­sak V. Adam­kaus, Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos biu­rok­ra­tai jau daug me­tų ne­si­ryž­ta įreng­ti žu­vi­ta­kio hid­ro­e­lek­tri­nė­je, o tai la­bai pa­ge­rin­tų mig­ruo­jan­čių žu­vų būk­lę, leis­tų joms be kliūčių plau­kio­ti iš Ne­mu­no že­mu­pio į aukš­tu­pį ir at­gal, bet svar­biau­sia, jog la­ši­ši­nėms žuvims, žiob­riams vėl at­si­ver­tų kaž­ka­da bu­vu­sios nerš­ta­vie­tės Ne­mu­no aukš­tu­pio in­ta­kuo­se, o kon­kre­čiau – Mer­ky­je ir į jį įte­kan­čio­se ne­di­de­lė­se upė­se bei upe­liuo­se. Taip, tie­sa, jog dėl to Kau­no „monst­ro“, ku­ris ener­ge­ti­ne pras­me yra tik ma­žu­tė da­le­ly­tė to, ko rei­kia respub­li­kai (ne­la­bai se­niai ra­šiau apie tai vie­na­me „Re­dak­to­riaus žo­dy­je“), esa­me pra­ra­dę kai ku­rias žu­vų rū­šis Ne­mu­no aukš­tu­py­je. Tei­sin­ga ir min­tis, kad rei­kė­jo apie ga­li­my­bes įreng­ti žu­vi­ta­kį gal­vo­ti dar sta­tant HE. Bet lai­ko at­gal ne­at­suk­si. Pre­zi­den­tas da­bar aiš­kiai pri­ta­ria žu­vi­ta­kio įren­gi­mui ir dėl jo ne­bu­vi­mo kal­ti­na vi­sus, iš­sky­rus... sa­ve. Taip sa­kau to­dėl, kad po­nas V. Adam­kus dvi ka­den­ci­jas bu­vo vals­ty­bės gal­va ir Lie­tu­vos ap­lin­ko­sau­gai da­vė gerokai ma­žiau, nei ga­lė­jo ir net­gi pri­va­lė­jo duo­ti. Man vi­sa­da at­ro­dė keis­ta, kad žmo­gus, pa­gar­sė­jęs už At­lan­to sa­vo ini­cia­ty­va šio­je sri­ty­je ir pri­si­dė­jęs va­lant JAV Di­džiuo­sius eže­rus, gim­ta­ja­me kraš­te sa­vo ži­nių bei pa­tir­ties ne­pri­tai­kė. Vėl­gi, kar­to­jant pre­zi­den­to žo­džius, prie jo nie­kas iš Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos pa­rei­gū­nų per dvy­li­ka me­tų net ne­pri­ėjo apie tai pa­si­kal­bė­ti. At­vi­rai kal­bant, toks pa­sa­ky­mas ma­ne ste­bi­na – juk jei Ma­ho­me­tas ne­ina prie kal­no, tai kal­nas at­ei­na pas Ma­ho­me­tą. V. Adam­kus bu­vo Pre­zi­den­tas, tad te­rei­kė­jo pa­mo­ti pirš­tu, ir vi­sa mi­nis­te­ri­ja bū­tų su­gu­žė­ju­si į Pre­zi­den­tū­rą. Ka­dan­gi šiek tiek pa­žįs­tu to­kių da­ly­kų už­ku­li­sius, tai ga­liu drą­siai teig­ti, jog Pre­zi­den­to ini­cia­ty­va net ne­ly­gi­na­ma, tar­kim, su ma­no ar net vi­sų Lie­tu­vos žve­jų ini­cia­ty­va. Paprasčiau­sias to pa­vyz­dys – da­bar­ti­nės Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės no­ras pa­ko­re­guo­ti Mė­gė­jų žve­jy­bos įsta­ty­mą. Be­je, jis ne­įsi­ga­lios tol, kol ne­bus ap­svars­ty­tos Jos Eks­ce­len­ci­jos pa­teik­tos pa­tai­sos, apie ku­rias ir­gi esu ra­šęs sa­vo ve­da­muo­siuo­se straips­niuo­se. Dėl šios prie­žas­ties ku­riam lai­kui ati­de­du Mė­gė­jų žve­jy­bos įsta­ty­mo nag­ri­nė­ji­mą – gal­būt jis ne­žy­miai kei­sis. Bet grįž­kim prie straips­nio.

AM Gam­tos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Gam­tos iš­tek­lių sky­riaus ve­dė­jas Vil­man­tas Grai­čiū­nas į Pre­zi­den­to V. Adam­kaus siū­lo­mą pro­jek­tą ne­žiū­ri taip op­ti­mis­tiš­kai. Jam ant­ri­na ir de­par­ta­men­to di­rek­to­rius Lai­mu­tis Bud­rys. Ka­dan­gi šiuos žmo­nes pa­žįs­tu jau se­niai ir ži­nau jų po­žiū­rį į mė­gė­jiš­ką žūk­lę, žu­vų iš­tek­lius ir pan., skep­ti­ciz­mo, ku­rį iš­sa­kė mi­nė­ti pa­rei­gū­nai, ne­ga­li­ma trak­tuo­ti kaip ne­no­ro dirb­ti ar gau­sin­ti žu­vų po­pu­lia­ci­jų. Tai yra tik­rai at­sar­gus ir ap­svars­ty­tas po­žiū­ris ver­ti­nant ša­lies fi­nan­si­nius pa­jė­gu­mus ir to pro­jek­to ra­cio­na­lu­mą. Pa­na­šiai kal­ba ir ich­tio­lo­gai. Žy­miai pi­giau kai­nuo­tų įreng­ti žu­vi­ta­kius ma­žo­se upė­se (tai, be­je, ir pla­nuo­ja­ma), o nau­da bū­tų neabe­jo­ti­na. Tie­sa, sun­kiai su­pra­tau ich­tio­lo­go Kęs­tu­čio Skrups­ke­lio ci­ta­tas, ku­rias pa­tei­kė mi­nė­tą straips­nį ra­šęs žur­na­lis­tas, ka­dan­gi kai su šiuo moks­li­nin­ku kal­bė­jau­si, jo nuo­mo­nė bu­vo kiek ki­to­kia, nei pa­ra­šy­ta „Del­fi“ por­ta­le. Es­mė ta (taip sa­kė man K. Skrups­ke­lis), kad net per mo­der­niau­sią žu­vi­ta­kį ke­lią at­gal į že­mu­pį to­kio dy­džio upė­se pa­pras­tai su­ran­da tik apie 20 proc. la­ši­šų ir šla­kių jau­nik­lių, o ki­ti pa­puo­la į tur­bi­nas. Leng­viau šioms žu­vims yra pa­kil­ti žu­vi­ta­kiu į aukš­tu­pį, nes jas ve­da įgim­tas instink­tas. Ko­dėl mi­niu tik la­ši­šas ir šla­kius, nors, anot straips­nio au­to­riaus, mes pra­ra­do­me de­vy­nias rū­šis migruojančių žu­vų? Ban­dau skai­čiuo­ti, ko­kios tai rū­šys, ir man toks skai­čius tik­rai ne­iš­ei­na. Taip, la­ši­šos, šla­kiai... O kas dar? Nė­gės? Gal­būt žiob­riai? Iš­li­ko jie Kau­no ma­rio­se, pri­si­tai­kė gy­ven­ti, tik ta­po ne­di­de­li, jų pa­gau­na­ma net ir Ne­mu­ne aukš­čiau HE. Sa­la­čiai ir­gi ten ne­blo­gai jau­čia­si. Ūso­rių ma­rio­se nė­ra, bet aukš­tu­py­je šias žu­vis žve­jai gau­do. Aiš­ku, ga­lė­tų bū­ti daug dau­giau, to no­ri­me vi­si, bet įren­gus žu­vi­ta­kį srau­nu­mų žu­vys Kau­no ma­rio­se vis tiek ne­gy­vens, ir ne­aiš­ku, ar net ir Ne­mu­no aukš­tu­py­je tik­rai pa­dau­gės ūso­rių, sa­la­čių, sro­vi­nių aukš­lių, ša­pa­lų (veikiau­siai tai rū­šis, taip pat pri­skir­ta tam de­vy­ne­tui) ir kt. To­dėl tas pats ich­tio­lo­gas K. Skrups­ke­lis man tei­gė, jog ra­cio­na­liau tuos šim­tus mi­li­jo­nų pa­skirs­ty­ti la­ši­šų ir šla­kių vei­si­mui to­se upė­se, kur jie ner­šia šiuo me­tu, o taip pat skir­ti žu­vų ap­sau­gai (be­je, straips­ny­je ak­cen­tuo­ja­ma, kad ap­lin­kos ins­pek­to­riai nesu­si­tvar­ko su že­miau HE bra­ko­nie­riaus­jan­čiais „kab­liau­to­jais“). Žu­vi­ta­kio įren­gi­mas tė­ra vie­na me­da­lio pu­sė, nes tuo pačiu me­tu rei­kės mil­ži­niš­kų lė­šų vei­siant la­ši­ši­ša­žu­ves Mer­ky­je ir jo in­ta­kuo­se, o to dar­bo vai­siai bus jun­ta­mi po 30–40 m. Gal, nes šis pro­jek­tas ri­zi­kin­gas dėl jau mi­nė­tų da­ly­kų. Tie­sa, dar bu­vo už­si­min­ta apie erš­ke­tus, ta­čiau šias žu­vis pas mus ban­do­ma at­gai­vin­ti tik pas­ta­ruo­sius dve­jus me­tus ir ne­aiš­ku (ma­ty­sim po 20 m.), ar jos pri­gis, nė­ra tvir­to įsi­ti­ki­ni­mo, ar tu­rė­si­me pa­kan­ka­mai lė­šų jau pra­dė­tam dar­bui, o pi­ni­gų jam, ci­tuo­jant ich­tio­lo­gus, jau da­bar rei­kė­tų bent 2–3 kar­tus dau­giau.

Vil­niaus de­par­ta­men­to Gy­vo­sios gam­tos ap­sau­gos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas, o taip pat vie­nas iš Ža­lių­jų par­ti­jos įkū­rė­jų „žen­gia“ dar to­liau – siū­lo ant Kauno HE įreng­ti bai­da­rių tra­są ir net vi­sa­me Ne­mu­ne at­gai­vin­ti lai­vy­bą. Be­je, prieš de­šimt­me­tį, pa­sak Juo­zo Dau­tar­to, bu­vo svars­to­mos žu­vi­ta­kio įren­gi­mo ga­li­my­bės, bet jo galiau­siai at­si­sa­ky­ta. Žo­džiu, Os­ta­pas Ben­de­ris šiuo at­ve­ju sa­vo Nau­jų­jų Va­siu­kų sta­ty­ba nie­ko la­bai ne­nu­ste­bin­tų.

Straips­nio pa­bai­go­je pa­tei­kia­mi al­ter­na­ty­vūs žu­vi­ta­kiui pla­nai – ap­link­ke­liai, ku­riais ga­lė­tų plauk­ti mig­ruo­jan­čios žu­vys. Vie­na­me jų siū­lo­ma že­miau Kau­no HE, panau­do­jant Jie­sios upę ir jos in­ta­ką Vy­čiaus upe­lį bei aukš­čiau HE į Ne­mu­ną įte­kan­tį Lu­bu­pio upe­lį, įreng­ti žu­vų apy­lan­ką. Ne­si­lei­siu į smul­kme­nas, bet pa­mi­nė­siu, jog ta­da tek­tų da­ry­ti dar vie­ną pra­lai­dą ar­ba nu­griau­ti Vy­čiaus upe­lio už­tvan­ką, pa­gi­lin­ti upe­lių va­gas, keis­ti nuo­ly­džius, kas­ti ka­na­lą ir ga­liau­siai pa­sta­ty­ti žu­vų kreip­tu­vus. Bū­tent pas­ta­rie­ji įren­gi­niai ir yra pa­grin­di­nis da­ly­kas. Bent jau taip ma­no ich­tio­lo­gas To­mas Vir­bic­kas, su ku­riuo kal­bė­jau­si šia te­ma. Pa­sak moks­li­nin­ko-prak­ti­ko, la­ši­šų ir šla­kių jau­nik­liai plau­kia upės va­ga, ir to­dėl jie var­gu ar ras kur nors Ne­mu­ne esan­tį ne­di­de­lį in­ta­kė­lį – žu­vys pra­plauks jį ir nu­rie­dės HE tur­bi­no­mis že­myn. Ta­čiau kaip tas kreip­tu­vas tu­rė­tų veik­ti ir ar yra kur nors pa­na­šių įren­gi­nių, nei T. Vir­bic­kas, nei to pro­jek­to au­to­rius ne­pa­aiš­ki­no.

Ant­ra­sis pla­nas at­ro­do pa­pras­tes­nis, bet iš tie­sų ir jo vyk­dy­mas su­da­ry­tų ne­ma­žai pro­ble­mų. Siū­lo­ma kas­ti 15 km ka­na­lą ties Pi­liuo­na pro Dub­ra­vos miš­ką. To­ji van­dens arterija kirs­tų nuo­sa­vas že­mes, ke­lius (pri­reik­tų sta­ty­ti til­tus), ne­aiš­ki ir to­kio ka­na­lo konstruk­ci­ja. Abie­jų pla­nų pa­grin­di­niai trū­ku­mai yra di­de­lės pi­ni­gų są­nau­dos ir ne­ga­ran­tuo­ta mig­ruo­jan­čių žu­vų ap­sau­ga nuo bra­ko­nie­rių, nes pa­gau­ti jas to­kia­me siau­ra­me upe­ly­je ar ka­na­le bū­tų ne­sun­ku.

Kal­bų daug, pro­jek­tai gran­dio­zi­niai, bet jau­čiu, jog tuo vis­kas ir baig­sis, ka­dan­gi AM val­di­nin­kai pa­sa­kė, kad lė­šų to­kiems už­mo­jams nė­ra, juo­lab kad jų prioritetiniai už­da­vi­niai šian­dien yra ki­ti. Jei ga­li­ma bū­tų gau­ti daug ES lė­šų – gal­būt... Ta­čiau nė vie­nas iš žurnalisto kal­bin­tų žmo­nių net ne­už­si­mi­nė, kad Kau­no ma­rio­se dar ir da­bar tę­sia­ma ver­sli­nė žūk­lė, ir ar ji bus pa­nai­kin­ta, tie­sio­giai pri­klau­sys nuo nau­jo­jo Ap­lin­kos mi­nist­ro, nes įsta­ty­mu tai nė­ra pa­vir­tin­ta. Tad kam tas žu­vi­ta­kis, jei laši­šas su­gau­dys žve­jai ver­sli­nin­kai? Jei jau taip no­ri bu­vę ir esan­tys pre­zi­den­tai pa­si­ro­dy­ti gam­tos ser­gė­to­jais, te­gul pir­miau­siai už­drau­džia ver­sli­nę žūk­lę na­tū­ra­lios kil­mės gė­luo­siuo­se van­de­ny­se ir pa­žiū­ri, ką da­ro įtei­sin­ti bra­ko­nie­riai jū­ro­je. Juk, tar­kim, po­nia Pre­zi­den­tė ga­lė­jo pa­teik­ti šią pa­tai­są, juo la­biau kad ji bu­vo pradiniame įsta­ty­mo va­rian­te. Ar­ba po­nas Pre­zi­den­tas – ne­jau per aš­tuo­ne­rius me­tus nema­tė, ne­ži­no­jo, kas da­ro­si mū­sų eže­ruo­se, Kur­šių ir Kau­no ma­rio­se, jū­ros prie­kran­tė­je?

Tą pa­čią die­ną „Del­fi“ ir „Lie­tu­vos Ry­to“ por­ta­luo­se pa­si­ro­dė ir ki­tas straips­nis, kuriame pa­sa­ko­ja­ma, kaip lap­kri­čio 19 d. Lie­tu­vos or­ni­to­lo­gų drau­gi­jos na­rys Kriste­ris Kaster­nas (Kris­ter Cast­ren) Bal­ti­jos jū­ros prie­kran­tė­je ties Juod­kran­te ste­bė­jo ma­si­nę re­tų ir glo­ba­liai nyks­tan­čių an­ti­nių šei­mos paukš­čių nuo­dė­gu­lių žū­tį ver­sli­nin­kų tinkluose. Šim­to met­rų tin­kle bu­vo dau­giau nei 30 to­kių ne­gy­vų paukš­čių, o žu­vų – gal tik 10. Pa­sak straips­nio au­to­riaus, ku­ris ci­ta­vo moks­li­nin­ką, to­kie fak­tai rodo, kad vie­ti­nių žve­jų veik­la mū­sų ša­ly­je yra svar­bes­nė už glo­ba­liai nyks­tan­čių paukš­čių ap­sau­gą, nors Lie­tu­va šiuo at­žvil­giu tu­ri tarp­tau­ti­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų. Ir tai jau vien šį ru­de­nį ne­be pir­mas straips­nis apie ver­sli­nin­kus, dar bu­vo ra­šy­ta, kad Šven­to­sios „tik­li­nin­kai“ siū­lo šau­dy­ti Bal­ti­jos ruo­nius, ku­rie taip pat sau­go­mi pa­gal tarptautinius įsiparei­go­ji­mus. Pas­ta­rie­ji ne­va da­rą daug ža­los vog­da­mi iš tin­klų žu­vis. Šiuos abu fak­tus skel­bė ir TV ži­nių lai­dos. Pa­kal­bin­tas Šven­to­sios ver­sli­nin­kas ro­dė pu­sės met­ro (!) sky­lę ki­niš­ka­me tin­kle, ku­rią pa­da­rė ruo­nis. Bai­sus nuos­to­lis... Įdo­mu, tie­sa, kiek tų pa­čių ruo­nių žūs­ta tin­kluo­se – to nie­kas ne­pa­sa­ko­jo. Bet už­tat žvejai ver­sli­nin­kai la­bai su­si­rū­pi­no bū­si­mo du­jo­tie­kio tie­si­mu Bal­ti­jo­je. Jie jau da­bar ima „svaig­ti“ apie kom­pen­sa­ci­jas, ka­dan­gi yra įsi­ti­ki­nę, jog ka­sant jū­ros dug­ną bus išbai­dy­tos žu­vys, nors to ne­pa­tvir­ti­no ich­tio­lo­gai. Aiš­ku, ras, kas pa­tvir­ti­na, ži­nau, jog yra to­kių „moks­li­nin­kų“ pa­jū­ry­je – jie net skai­čius pa­teiks, gra­fi­kus nu­brai­žys ir už žve­jus į Sei­mo Ap­lin­kos ko­mi­te­tą laks­tys, nes ge­rai „pa­tep­ti“ ver­sli­nin­kų. Sa­kau tai iš prak­ti­kos, ka­dan­gi te­ko su­si­dur­ti su pa­na­šiais reiš­ki­niais.

Vyr. re­dak­to­rius

Ro­mu­al­das Žilins­kas