Kas kur kibo visais 2011 metais

zvejysSveiki, žvejai, žvejos ir žvejukai,

Visai nepastebimai prabėgo dar vieni metai. Rodos, tik ką neseniai gėrėme šampaną sutikdami 2011-uosius, o jau čia pat sveikinsime ir 12-uosius. Laikas bėga greit, ir nieko, žmogau, nepadarysi. Kaip teigia Viktoras Armalis, laikas, praleistas žūklėje, neįskaitomas į gyvenimo trukmę. Tad galime viltis tuo, jog bent trumpam galime sustabdyti laiką būdami žūklėje...

Na, o kaip sekėsi mums žvejoti šiais metais? Gerai, ar blogai? Man gerai, mano draugui prastai. Ir taip turbūt galėtų pasakyti kiekvienas žvejys. Aktyviai sekant kibimo naujienas, sužinai, jog vienam kibo ten, antram ten, o kur žvejoti trečiam? Ir turbūt kiekvienam yra pasitaikiusi situacija, jog visuomet kimba ten, kur jūsų nėra. Nors galbūt jūs ir esate ten, tačiau kitiem kimba, o jums ne. Arba atvirkščiai. Žinoma, antrasis variantas visuomet žymiai linksmesnis. Tokia jau žmogaus prigimtis, o dar ypač žvejo, matyti, kaip kitas pavydi tau laimikio, bet pačiam pavydėti ne itin malonu. Ir nieko čia nepakeisi, tiesa?

lasisa2Kalbant bendrai apie šių metų žvejų laimikius, kažko labai ypatingo pastebėti negalime. Nebuvo nei itin didelių sugautų monstrų (na, bent jau mes apie juos negirdėjome), bei nebuvo ir tokio super laikotarpio, kad žuvis kibtų ir vien tik ant kabliuko. Džiaugtis galime tuo, jog vasara buvo gan palanki lydekų žūklei, ir jos kibdavo nuolatos, tai vienur, tai kitur. Ne per didžiausios, bet ir ne mažiausios. Beto, atsirado daug naujų masalų, įrankių ir t.t., bet jų visų aptarti ne tik kad teoriškai, bet ir praktiškai negalime, na, nebent knygą parašytumę, bet kažin ar suspėtume ją užbaigt, kad pirmieji paminėti masalai netaptų senienomis.

Kadangi jau pradėjau kalbėti apie masalus, tai pagal daug išklausytų nuomonių, pastebėjimų bei patarimų galime drąsiai teigti, jog šiais metais, kaip ir daugelį jau anksčiau, populiariausias masalas išliko guminukas. Tiek gaudant lydekas, tiek strakius bei ešerius. O spalvos... Koks jų spektras platus... Kitų spalvų net pavadinimų nežinau, naujadarai žodžiai susiformuoja net. Bet, klasika vis dar laiko tvirtas pozicijas, ir jų neužleidžia jokiems naujadarams. Balti, salotiniai, geltoni bei fosforiniai guminukai stipriai laiko tvirtas pozicijas. Žinoma, svarbus akcentas tebeišlieka raudona splava. Žinoma, gaudant ešerius mikro guminukais eksperimentai su spalvomis niekuomet nesiliauja, tad ir pasakyti, kokia spalva kibiausia, sunku. Vienur kimba ant juodų, kitur ant tamsiai raudonų, dar kitur nekimba nei ant nieko. Ir gali siūlyt ką tik nori.

menkeTaip pat vis labiau populiarėja žūklė vobleriais ,,tvičingavimo“ būdu. Ir, kas netingi, tas tokiu žūklės būdu tobulėdamas kuo toliau, tuo labiau gali pasigirti laimikias. Tikrai didelį indėlį tokiam žūklės būdui populiarinti idėjo mūsų visų gerai žinomas žvejys Paulius Korsakas. Tiek, kad iš pačių žvejų mažai informacijos, kokiais vobleriais gaudo, ką pagauna. Gal dėl reklamos įtakos dauguma visų renkasi ,,Rapalos“ voblerius, nežinau, bet su šiais masalais daugiausia ir žvejoja, kas žvejoja.

Na, o kad iš žvejų arsenalo nyksta blizgės, tai liūdna naujiena. Prisiminkime, kaip mūsų tėvai ir seneliai sėkmingai gaudydavo žuvis šiais masalais... Net malonu prisiminti tokius laikus, kuomet metaliniu rusišku spiningėliu ir inercine rite bei storu kaip viela valu žvejai svaidydavo ,,Jūrates“... Aš dar ir pats turiu dešimtį tokių blizgių kaip prisiminimą, palikimą. Ir jų nenurašiau, nes kartais jos tikrai gelbsti iš itin sunkių situacijų. Nebūtinai nekibimo, tiesiog kartais su jomis labai gerai sekasi sužvejoti netyčia iš valties iškritusį spiningą, ar šiaip patikrinti gylį. O kartais netgi ir lydekiokę kokia sugauti.

lydekaŽuvytės šiemet buvo gan įdomios. Ne, ne savo išvaizda, bet elgsena. Gal čia jas paveikė tas sprogimas Japonijoje ar kas, bet tokio elgesio žvejai dar nebuvo matę. Kur tai matyta, jog ant ketvirto numerio mepso sugauni saulažuvę. Ir dar ne bet kaip užkibusią, bet per lūpą. Toks jausmas, jog plėšriosios žuvys pamažu keičiasi pozicijomis su taikiosiomis. Starkiai, kuriuos įprasta gaudyti guminukais ir gyva žuvele, mieliau pasirenka kukurūzą, o kiti žvejai, supratę šį paradoksą, juos pukiai viliojo krevetėmis... Na, kad karšiai, kuojos kartais griebia mikro masalus, tai jau nieko nebestebina, bet kad lynai tokius triukus darytų, dar nebuvau girdėjęs. Iki šios vasaros nebuvau girdėjęs. Na, o kas gaudė žuvis įprastu būdu, taip pat pagavo. Nemune kibo šamai, ir visai neblogų pakliūdavo, virš 10 kilogramų net. Na, būdavo ir taip, jog kibdavo jie labai gerai, kaip niekada, tačiau nei vienas nebūdavo leistino dydžio. Likimo ironija, jog jei jau kimba, tai tik nedidelės žuvys, o jei kimba didelės, tai tik po vieną. Karšininkams šie metai nebuvo kažkuom labai išskirtiniai nuo praėjusių. Kaip ir kasmet, pasitaikydavo vienas kitas didesnis, pasitaikydavo ir taip, kai nei didesnis, nei mažesnis nekibdavo. Lydekininkams lygiai tas pats: vieniems per dieną pasisekdavo pagauti ir po kelias tikrai gražias lydekas, siekinačias net po 10 kilogramų, kitiems kitoje upės pusėje nekibdavo niekas. Vėgelių žūklė šiemet nebuvo lengva, nes joms pradėjus kibti, orai kaip pagal kažkieno užsakymą pasidarė tikrai nepalankūs ir nemalonūs. Brr, šiurpas net pereina per kūną prisiminus žvejų pasakojimus, kokius orus teko iškęsti siekiant sugauti vėgelių. Ir kad bent jau laimikiai būtų atpirkę kančias... Vat kuo galime pasidžiaugti, tai stintomis, kurios šiemet išties gan anksti pradėjo džiuginti žvejus. Beveik galime garantuoti, jog jos nujautė tokią žiemą ir suprato, kad nėra čia ko laukti, laikas kibti, nes nieko geriau nesulauksime, o jei ir sulauksime, bus jau per vėlu.

lauzasIšvadas būtų galima padaryti gan paprastas ir aiškias. Na, bent jau pasistengsiu tokias padaryt. Taigi praėję metai nebuvo niekuom ypatingi. Galima sakyti santūrūs tokie. Sausio mėnesį gan smagiai ant ledo pažvejojome stintas, jos nuplaukus tolyn, ant ežerų ir upių žvejai gaudė karšius, kuojas. Pagaudavo kaip ir kasmet. Prasidėjus atvirojo vandens sezonui pirmiausia čiupome plūdines ir viliojome kuojas, kitas taikias žuvis. Pasibaigus lydekų žūklės draudimui visi puolėme gaudyti jas. Taip pat pagavome, kas daugiau, kas mažiau, kas didesnes, kas mažesnes. Ir daug kas priklausė nuo vandens telkinių, masalų. Kaip visuomet. Vasaros laikotarpiu kas gaudė karpius, kas lydekas, kas karšius ir bedrai pasakius kas ką gaudė, tas tą pagavo. Tačiau taip pat nieko per labiausiai nenustebindamas. Žinoma, kiekvienais metais būna žvejų, kurie saugauna savo didžiausią žuvį. Bet ir kiekvienais metais ta svajonių žuvis gali likti antroje vietoje. Neseniai praėjęs ruduo, atsiprašau, dar tebesitęsiantis ruduo iki lapkričio mėnesio lepino savo orais ir leido tikrai praleisti malonų laiką žūklėje, tiek valtyje, tiek laive, tiek nuo kranto... Tad prabėgę metai buvo geri, o kam jie buvo nekokie, tai paprašykite tų žvejų, kuriems jie buvo geri, kad jums įrodytų, kad jie buvo geri, ir pamatysite, jog išties metai nebuvo tokie blogi kaip jums atrodo.

Gaila, jog prabėgdami šie metai nusinešė sportinės žūklės klubo “Pyla” prezidento Mariaus Baranausko gyvybę. Marius buvo užkietėjęs žvejys, kuris dar būdamas 22 metų laimėjo Lietuvos meškeriotojų čempionatą ir net garbingai atstovaudavo Lietuvai pasaulinėse pirmenybėse. Vienas neatsargus žingsnis atėmė iš mūsų šį šaunų žveją. Tad prisimindami jį, žvejai, visuomet būkite atsargūs, nesvarbu kokiu metų laiku ir kur bežvejotumėte...

Na, ir pačiai pačiai pabaigai norėčiau visiems palinkėti žuvingų, sėkmingesnių nei praėjusieji metai metų, tiek tiems, kuriems nesisekė, tiek tiems, kurie jais skųstis negalėjo. O tiesiogiai sėkmės nelinkėsiu, nes po to galiu būti nulinčiuotas. Tad laimingų jums Naujųjų metų, ir gyvenime, ir svarbiausia žūklėje. Iki greito.

Paulius Banys