Žuvinio kaspinuočio sukeltas susirgimas - difilobotriazė

Difilobotriazė – lėtinė parazitinė liga, kurią sukelia žuvinis arba, dar kitaip vadinamas, platusis kaspinuotis (Diphyllobothrium latum).

Kaip atrodo žuvinis kaspinuotis?

Tai pats stambiausias žmogaus parazitas. Jo ilgis siekia 10 metrų ir daugiau. Turi plokščią, kaspiną primenantį, kūną. Parazitas sudarytas iš galvutės, kaklelio ir kūno. Galvutė yra 3-5 mm ilgio ištęsta ir suplota, turi 2 šoninius prisisiurbimo plyšius (botrijas), kurių pagalba prisitvirtina prie žarnos sienelės. Kaklelis yra parazito dalis tarp galvutės ir kūno. Jis svarbus tuo, kad nuo kaklelio kaspinuotis pradeda augti. Jei po gydymo pasišalina tik kaspinuočio kūnas, o galvutė ir kaklelis lieka, kaspinuotis atauga iš naujo. Kaspinuočio kūnas sudarytas iš 300-4000 narelių. Parazito nareliai trumpi, bet platūs (iki 1,5 cm.). Kiekvieno narelio centre kaip tamsi dėmė matosi žvaigždės formos gimda. Nareliai sujungti vienas su kitu bendru apvalkalu, kuris turi nervinius audinius ir šalinimo kanalus. Kaspinuotis neturi žarnyno, todėl maitinasi medžiagas įsiurbdamas visu kūno paviršiumi. Pirmi nareliai, esantys arčiausiai prie kaklelio, yra belyčiai. Parazitui augant jie virsta hermafroditais. Kiekvienas narelis turi komplektą vyriškų ir moteriškų lytinių organų. Nareliams subrendus ir apsivaisinus lytiniai organai atrofuojasi, o jų vidų užpildo gimda, pilna augančių ir bręstančių kiaušinėlių. Į aplinką kaspinuočio kiaušinėliai patenka su išmatomis, atitrūkus arba suplyšus paskutiniam nareliui. Kiaušinėliai yra 0,075 mm dydžio, matomi tik per mikroskopą, pilkai geltonos spalvos, viename gale turi dangtelį.

Kaip kaspinuotis vystosi ?

Žuvinio kaspinuočio vystymasis yra labai sudėtingas. Jo vystymuisi reikalingas gėlas vanduo, du tarpiniai ir vienas galutinis šeimininkas. Tarpiniai šeimininkai yra gėlavandeniai vėžiagyviai ir gėlavandenės žuvys, kurių organizme kaspinuočio lerva praeina tam tiktas vystymosi stadijas. Galutiniais šeimininkais gali būti žmogus ir žuvimi mintantys gyvūnai (katės, šunys, meškos, lokiai, lapės ir kt.). Jų žarnyne kaspinuotis suauga ir subręsta, todėl galutiniai šeimininkai su išmatomis išskiria kaspinuočio kiaušinėlius ir yra pagrindiniai infekcijos platintojai. Kaspinuočių kiaušinėliai bręsta tik gėlame vandenyje. Priklausomai nuo vandens temperatūros, kiaušinėliai subręsta per 9–12 dienų. Kiaušinėliams subrendus atsiveria jų dangtelis ir iš kiaušinėlio išeina maža, apvali, blakstienėlėmis padengta lerva. Ji laisvai plaukioja vandenyje, kol ją praryja pirmas tarpinis šeimininkas – vėžiagyvis – ciklopas. Ciklopo organizme lerva pasiekia tam tikrą išsivystymo stadiją. Vėliau vėžiagyvius (ciklopus) praryja ciklopais mintančios žuvys (lydekos, vėgėlės, ešeriai, lašišos ir kt.). Žuvų organizme kaspinuočio lervos vystosi iki invazinės (užkrečiamos) stadijos. Subrendusios (invazinės) lervos įsiskverbia į žuvų raumenis, patenka į ikrus ir kitus žuvų vidaus organus. Šios stadijos kaspinuočio lervutė yra 1-25 mm ilgio ir primena mažas kirmėles. Jų kūnas lygus, be narelių, baltos spalvos, galvutė jau turi prisisiurbimo plyšius. Plėšrios žuvys užsikrečia rydamos ne tik vėžiagyvius, bet ir smulkesnes žuvis, todėl vienoje žuvyje gali būti labai daug šio kaspinuočio lervų.

Kaip užsikrečiama?

Žmogus užsikrečia suvalgęs kaspinuočių lervomis užkrėstos žalios ar šiluminiai nepakankamai apdorotos žuvies.

Parazito vystymasis žmogaus organizme

Žmogui suvalgius kaspinuočio lervomis užsikrėtusios žalios ar nepakankamai išvirtos ar iškeptos žuvies, jo plonajame žarnyne lervos prisitvirtina prie žarnos sienelės ir pradeda augti. Per 1–1,5 mėnesius kaspinuotis suauga ir žmogaus organizme gali gyventi iki 10 metų. Žmogus ar kitas užsikrėtęs žinduolis išskiria kaspinuočio kiaušinėlius į aplinką visą laiką, kol parazitas gyvena jo žarnyne.

Šio susirgimo paplitimas Lietuvoje ir kitose šalyse

Tai gamtinr židininr liga. Žuvinių kaspinuočių vystymasis susijęs su gėlo vandens gyvūnais, todėl difilobotriazės židiniai formuojasi arti upių ir ežerų. Lietuvoje šių ligų anksčiau pasitaikydavo Kuršių pamario, Nemuno deltos, Trakų raj. gyvenvietėse. Pastaraisiais metais šis susirgimas žmonėms registruojamas labai retai, tik pavieniai atvejai. Difilobotriazė registruojama Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, Airijoje, Islandijoje, Grenlandijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Suomijoje. Kiekvienais metais Rusijoje difiliobotriozė diagnozuojama daugiau kaip 20 tūkstančių žmonių (sergamumo rodiklis 14 – 15 atvejų 100 tūkstančių gyventojų). Rusijos Federacijoje šie susirgimai registruojami vietovėse, kurios susiję su upių (Volgos, Kamos, Jenisiejaus, Obės, Irtyšiaus, Amūro ir kitais) baseinais.

Ligos požymiai

Žmogus suserga praėjus 1,5 mėn. po užsikrėtimo. Sergant difilobotriaze dažnai klinikinių požymių nebūna arba jie būna labai neryškūs. Tačiau dalis ligonių skundžiasi greitu nuovargiu, bendru silpnumu, galvos ir pilvo skausmais, pykinimu, viduriavimu, kuris gali kaitaliotis su vidurių užkietėjimu. Kartais būna neaukšta temperatūra, retais atvejais ir aukšta (38ºC - 39ºC). Žuviniai kaspinuočiai iš žmogaus organizmo pasisavina vitaminą B12 ir folio rūgštį, todėl vystosi B12 hipovitaminozė ar anemija. Esant didelei jų invazijai, kaspinuočiai gali užkimšti žarnos spindį ir dėl to išsivystyti žarnų nepraeinamumas. Sunkiais atvejais galimi kraujotakos ir nervų sistemos pažeidimo reiškiniai: tachikardija, arterinio kraujospūdžio sumažėjimas, epilepsiniai priepuoliai.

Kaip liga nustatoma?

Įvertinus klinikinius ir epidemiologinius duomenis ir įtarus difilobotirazę, atliekamas išmatų mikroskopinis tyrimas. Išmatose ieškoma kaspinuočio kiaušinėlių. Ligonis kiekvieną dieną į aplinką su išmatomis išsiskiria milijonus kiaušinėlių, todėl išmatose lengvai galima aptikti šio kaspinuočio kiaušinėlių. Kartais išmatose randama ir kaspinuočio narelių.

Gydymas

Patvirtinus diagnozę, infekcinių ligų gydytojas skiria specifinį gydymą. Po gydymo ligoniai mediciniškai stebimi. Norint išsiaiškinti, ar žmogus visiškai pasveiko nuo šios ligos, yra atliekami reikalingi tyrimai. Esant neigiamam tyrimų atsakymui, ligonio medicininis stebėjimas nutraukimas.

Priemonės, apsaugančios nuo užsikrėtimo:

• Svarbu kuo greičiau nustatyti užsikrėtusius žmones ir juos gydyti, nes ligonis kiekvieną dieną su išmatomis išskiria daugiau kaip milijoną kaspinuočių kiaušinėlių ir labai užteršia aplinką;
• Neteršti vandens telkinių žmonių ir gyvūnų išmatomis;
• Nemaitinti žaliomis žuvimis šunų ir kačių tose vietovėse, kur yra susiformavusių šios ligos gamtinių židinių;
• Nevalgyti žalios ar šiluminiai nepakankamai apdorotos žuvies;
• Žuvis ir jos produktus namų sąlygomis reikia kepti ar virti ne trumpiau kaip 20 minučių, kad visos žuvies dalys pasiektų ne mažiau kaip 56° C temperatūrą, kuri išsilaikytų nors 5 minutes.

Žuvies ir jos produktų nukenksminimas namų sąlygomis:

• ·kepti ne trumpiau kaip 20 min.;
• ·virti žuvį 15-20 min. nuo užvirimo momento;
• ·pyragus su žuvies įdaru kepti 45 – 60 min.;
• stipriai sūdyti (20 proc. druskos žuvies svoriui) ir 10 dienų išlaikyti - tai nukenksmina užsikrėtusias žuvis;
• ruošiant šalto rūkymo žuvį, žuvį pasūdyti ir užšaldyti 3 – 4 savaitėms;
• žuvį užšaldyti -18°C 24 valandoms arba iki -10°C 72 valandoms - tai gali nukenksminti užsikrėtusias žuvis.

Aušra Bartulienė

Gydytoja epidemiologė