Žūklė iš nevilties

vegele5Vėgėles meškerioju seniai ir dažniausiai gana sėkmingai upėse (Nėryje, Nemune), nors didžiausią vėgelę, svėrusią 4,4 kg, sugavau Asvejos ežere 1993 metų vasarį, blizgiaudamas eketėje aštuonių metrų gylyje starkine blizge. Laikui bėgant dugninė meškerė vėgelių žūklėje tapo rutina, todėl jau šešerius metu vėgeles gaudau tik spiningu. Pradžia buvo nelengva, žūklė nerezultatyvi, kol neradau tinkamų dirbtinių masalų, kol nesusiformavo žūklės strategija, nesusikaupė reikiama patirtis. O gaudyti vėgeles pradėjau iš nevilties… Tiesiog kvaila ir apmaudu mėgstančiam spiningauti upėse vegetuoti du rudens mėnesius, kol galioja garsusis visuotinis draudimas, bet kur tu, žmogau, dingsi…Upės spiningautojui žūklė ežeruose - menka paguoda, todėl gruodžio pirmosios dienos laukdavau kaip išganymo,dar tikėdamasis “sugundyti” kokį salatį, starkį,ūsorių, tačiau ne visada tai pavykdavo, o vėgelės kibo noriai: nereikėjo jokių išskirtinių įrankių ar subtilios žūklės patirties. Tik didesnių nei 1,5kg sveriančių sugauti nepavyko, nors masalui naudojau nemenkas žuveles (dažniausiai - ešerius, pūgžlius, kuojas) ar jų išpjovas.Dėl didelio atstumo retai beužklystu į Nemuno žemupį - tikrai šaunių ir lengvai prieinamų žūklaviečių radau arčiau: Nemune ties Alytumi, Birštonu, Prienais. ”Dėkingų” žūklaviečių yra Nemune ties jo kilpomis, Punios šile ir Rambyno regioniniame parke, žemiau Jūros intako, o stambių vėgelių pasitaiko Asvejos ežere.

Neryje ties Vilniumi vėgelių liko labai nedaug: būna dienų, kai apeini gerą dešimtį “perspektyvių” žūklaviečių ir grįžti namolio tik smagiai pasivaikščiojęs. Galbūt dėl šios priežasties per kokį dešimtmetį prie Neries nesutikau nė vieno vėgeliautojo.
Netikėtai gausiai vėgėlės kibo 1999 sausio ir vasario mėnesiais žemiau Gariūnų kaimo - pavyko sugauti dvyliką vėgelių,sveriančių 400g-1,8kg. Deja, tik keturios buvo imtino dydžio, o kitas teko paleisti. Tai visai nebuvo sudėtinga padaryti, žuvys buvo paleistos laiku, kabliukas įrytas negiliai, todėl pačios žuvys nebuvo sužalotos. Laiku pakirsti pavyksta, žūklaujant aktyviai (žūklės įrankis buvo aprašytas 2000 metų “Meškeriotojo” žurnale, Nr.1, 53 ps.), t.y kai mėškerė visą laiką yra rankoje, o masalu atliekamos manipuliacijos, priverčiančios jį judėti.
Hansen.FlashKol upes nukausto ledas, į rankas imu spiningą ir vėgeles vilioju tomis blizgutėmis, kurios geriausiai pasirodė iš daugelio: žūklei jūroje skirti masalai, menkinis pilkeris, sveriantis 18 gr, padūmavusio sidabro spalvos, su nušlifuotomis juostomis (iki veidrodinio blizgesio) iš abiejų pusių, pilkerio korpusas kiek suapvalintas galuose, todėl lengvai slysta dugnu. Aš meškerioju tik gerai pažįstamose vietose, kurias žinau kaip ilgai ieškotus vėgelių medžiokės takus. Jau tapo tasykle, kad tokiose vietose dugnas kietas ir be didesnių kliuvinių, gylis svyruoja nuo 70cm iki 3m, su juntama srove. Užmetama 15 -20m, blizge pasiekus dugną, po minutės pradedu ją vesti kranto link trumpučiais ir nestaigiais timptelėjimais su 10 -20 sekundžių pertraukomis tarp jų. Antroji “skani” vėgėlėms blizgutė yra blinkeris “HANSEN FLASH” 16 - 20 g (2 pav.) - tai šlakiams ir lašišoms skirtas masalas, bet jis puikiai vilioja vėgeles. blizgutės korpusas siauras ir ilgas, būna dviejų tipų: elipsiškai lenktas ir raitytas vos pastebima S raidės forma. Kitos būna ryškiaspalve emale dengtos ir apklijuotos medžiaga, kuri puikiai atspindi šviesos srautą. Ši medžiaga imituoja žuvų žvynelius. Šokdinama lėtais judesiais blizgutė mirksi, blyksi kaip žvaigždė danguje speiguotą naktį. Užmetus blizgę, ji šokdinama 5-10 cm atstumu virš dugno, tarp neenergingų šuoliukų darau 10-20 sekundžių pauzes. Nesulaukus kibimo, bandau dar kartą. Vėgelių medžioklės takus rasti nėra labai sudėtinga: dažniausiai jie yra 30-100m prieš srovę nuo vėgelės slėptuvės - būtent ten, kur šmirinėja tarp nežymių dugno perkritmų ir pavienių akmenų nedidelės žuvelės (pūgžliai, gružliai, dyglės). Neretai sėkminga žūklė būna aptikus smėlėto dugno seklumėlę (jos gylis - iki 1,5m). Norint rasti vėgelę, praverstų ištyrinėti pakrantę abiejose pusėse nuo spėjamos žuvies slėptuvės, nors, kaip jau minėjau, dažniausiai vėgelės maisto ieško judėdamos prieš srovę. Koreguoti vėgelės medžioklės takus galima jaukinant ir geriausiai tam tinka strimėlė: žuvis supjaustoma 1,5-2 centimetrų gabaliukais ir išmėtoma numatytoje blizgiauti vietoje. Tai daryti geriausia dvi valandas prieš pradedant žūklę, o žūklauti aš pradedu temstant. Jaukinu keturiose, penkiose perspektyviausiose vietose. Kiekvienoje iš jų užtrunku ne ilgiau pusvalandžio - jeigu vėgelė yra netoliese, ji netruks apie save pranešti. Laimikiai nebūna tokie gausūs, kaip meškeriojant dugnine meškere, bet dažniau sugaunu didesnius egzempliorius. Be to, spiningavimas turi ir daugiau privalumų: žūklė judri, sportiška, nes judant nesijaučia šaltis. Laiku pakirsta ėmimui netinkama žuvis visada sveika paleidžiama atgal. Judėti pakrante, juolab spiningauti, būtų neįmanoma be šviesos šaltinio: puikus pagalbininkas tokioje žūklėje yra lengva, dviejų litrų talpos žibalinė lempa, kurią statau 4-5m atstumu nuo vandens. Tokia lempa idealiai tinka vėgeliaujant naktį nuo ledo - ir šviečia, ir šildo. Stovinčiuose vandenyse aptikti vėgelių medžioklės taką daug sunkiai nei upėje, todėl orientuotis, renkantis perspektyviausią žūklavietę, reikėtų pagal vandens telkinio kranto konfigūraciją bei žūklvietės gylį (vėgelės retai laikosi didesniame nei 3m gylyje), ir kitus aiškiai matomus požymius: įšalęs nuvirtęs medis, tekantis upelis ar šaltinėlis. Nematytoje vietoje gręžiamos 6 -8 eketės trijų metrų atstumu viena nuo kitos. Kiekvienoje iš jų žuvis jaukinama: čia kuo puikiausiai tinka nedideliais gabaliukais supjaustyta strimėlė, kraujo miltai, šaldyto gyvulių kraujo kubeliai, paukščių žarnokai. Spiningauju nuo ledo savo darbo 70cm ilgio standoka meškeryte su neinercine rite. Geriausiai tinka lietuviška firmos “Aisė” gaminama blizgutė vėgelėms, su įlituotu vienšakiu kabliuku - ant jo kabinu žuvies galvą su tįsančiais viduriais arba šoninę žuvies išpjovą su žvynais. Čia tinka pūgžliai,ešeriai, stintos. Blizgė nuleidžiama ant dugno tris keturis kartus stuktelint, po 10 sekundžių nestipriai mostelėju į viršų ir leidžiu masalui nusileisti ant dugno, po to kartoju viską iš naujo. Gerų rezultatų galima sulaukti, meškeriojant lengvomis, stiprai išgaubtomis blizgėmis, kurios laisva eiga tankiai vibruodamos sklendžia tolyn nuo eketės - kuo didesnis gylis, tuo toliau.Prie eketės jos vedamos nestipriais truktelėjimais su 10 - 20 sekundžių pauzėmis.
vegele4Šaltu, speiguoti oru vėgeles gan sėkmingai galima meškerioti ir dienos metu šalia jų slėptuvių: taip dažniausiai meškerioju Asvejos ežere, kurį gerai žinau. Tokiose vietose jaukinu labai saikingai ir naudoju tik šaldyto kraujo kubelius. Vietoje blizgės naudoju negyvą žuvelę (pūgžlį, ešerį) ant sietelio, kurį sudaro pailgas svarelis ir du skirtingo ilgio pavadėliai su vienšakiais 1/0 - 4/0 numerio kabliukais. Sakoma, kad vėgelė, besotė ir rajūnė, kimba ant visko, kas kruta, ir įrankio delikatumas neturi lemiamos reikšmės. Nenorėčiau su tuo sutikti: naudodamas pasaitėlį su dviem trišakiais kabliukais, kibimų sulaukdavau gerokai rečiau, be to, jie būdavo neužtikrinti, sakyčiau, netgi atsargūs. Naktinius sliekus masalui naudoju tik ankstyvą pavasarį ir sugaunu dažniausiai kelių rūšių žuvis (šapalus, karšius, ūsorius). Žiemą blizgiaujant pasitaiko įkirsti lydeką ar starkį - matyt, ir šiuos plėšrūnus vilioja sumestas jaukas. Na, o geriausių rezultatų sulaukiu, masalui naudodamas negyvas žuveles ar jų išpjovas.
Nepeikiu vėgelių žūklės dugnine meškere - aš tiesiog pasirinkau sau mielesnį būdą. Nesigilindamas į smulkmenas pasakysiu, kad visi leistini žūklės būdai yra priimtini, tik ne visi, deja, įdomūs. Aš nemėgstu velkiauti, plėšrūnių nemeškerioju nei skrituliais, nei vėliavėlėmis: jos man panašios į spąstus, kaip kilpos miško žvėrims, ir, mano įsitikinimu, mažai ką bendro turi su meškeriojimu - tai greičiau verslinės žūklės įrankis. Sunku vėgelių žūklę pavadinti romantiška išvyka, patrauklia ar azartiška laisvalaikio praleidimo forma, tačiau tai ne pati blogiausia išeitis: kažkada pradėjęs vėgeliauti iš nevilties, jog pavasaris dar taip toli, šiandien į vėgelių žūklę vykstu noriai ir randu joje savų privalumų.
Geros žūklės, ir nepamirškite, kad šiuo metu geriausias oras žūklei - dargana.