Orai Vilnius
Reklaminis skydelis

Kiek primiršta klasika

karpis4Kam ieškoti laimės toli, kai žuvys plaukioja čia pat, prie krantų? Kam prie vandens temptis dešimtis kilogramų mantos, įrankių, jaukų, jei galima žvejoti viena meškere? Kam kiurksoti kiauras paras, laukiant kibimo, jei pasivaikščiojus pakrantėmis kelias valandas galima pasigauti dėmesio vertą laimikį?
Apie ką visa tai? Apie karpius. Apie karpių žūklę, bet ne tokią, kokią pastaruoju metu įprasta vaizduoti Europos spaudoje. Dvirankis galingas kotas karpiams žvejoti, patogūs krėslai — lovos, sudėtingos svarelių sistemos, tolimi metimai, baltyminiai kukuliai — visa tai ir daug daugiau šiais laikais tapo neatskiriama tikro karpių žvejo įvaizdžio dalimi, aukštąja mada, vainikuojama kantriai „išsėdėtu" dviženklio svorio karpiu. Be abejo, 15 kg karpis—ypatingo dėmesio vertas laimikis. Dėl to nė neverta ginčytis. Bet ar 5 kg sveriantis karpis — jau dėmesio neverta smulkmė? Negi taip dažnai gaudome didžiuosius karpius, taip dažnai išnaudojame visas galingų įrankių savybes, kad be to negalime įsivaizduoti karpių žūklės? Toli gražu... Dažnai laimikiai būna kur kas kuklesni, dar dažniau nepavyksta nieko pagauti.

Neatsitraukdami nuo ypatingųjų dugninių, stebime elektrinius signalizatorius, mintyse kuriame naujus baltyminių kukulių receptus, laukiame išganingojo pyptelėjimo, pilame į jaukus visokių priedų, kvapų, chemikalų, įvairiais agregatais svaidome juos kuo toliau ir nė nepastebime, kas vyksta aplink. Karpiomanija jau prikalė žvejus prie žemės. Prikalė taip kietai, kad jie nė neįsivaizduoja, kad galima pajudėti, kad karpių gaudymas gali būti panašus į upėtakių žūklę — ne sėslus ir pasyvus, o mobilus ir aktyvus. Negi pamiršome, kad karpių galima ieškoti, užuot laukus, kol jie atplauks prie jauko. Gal apskritai to nežinojome? Sakysite, lyginti karpių ir upėtakių žūklę — tikra nesąmonė? Galbūt, jei į žvejybą žiūrime konservatyviai ir vadovaujamės nepajudinamomis taisyklėmis, kad yra taip, bet ne kitaip. Vis dėlto žūklė įvairiapusė. Berdami jauką į tam tikrą vietą, galime ne tik sudaryti tokias sąlygas, kad žuvys imtų kibti, bet ir patys prisitaikyti prie aplinkybių, prie žuvų. Karpių žūklė, apie kurią noriu papasakoti, tikrai primena spiningavimą upėse. Šiuos du žvejybos būdus sieja ne naudojami masalai ar įrankiai, bet aktyvios žuvų paieškos, pastovus žūklės vietos keitimas, pastabumas, priešininko gyvenimo būdo išmanymas. Upėtakių žvejas upės pakrantėmis sėlina tyliai kaip pelė, vengia draugijų. Karpių žvejys taip pat gali būti vienišius, nematomas kaip traperis, ginkluotas tik viena meškere.
Apie tokį karpių žūklės būdą kartas nuo karto rašoma užsienio spaudoje, tokių žvejų yra ir Lietuvoje. Patikėkite, traperius mėgdžiojantys karpių žvejai kelia didžiausią aplinkinių susižavėjimą ir nuostabą. Ir ne todėl, kad originaliai žvejoja (jų paprastai niekas nemato), bet dėl to, kad beveik visada išlenda su laimikiu. Kai dugninės tyli, traperiai švenčia pergalę.
Tokį veikėją prieš dvejus metus buvau sutikęs viename šauniame komerciniame tvenkinyje (berods, apie tai jau rašiau, bet leisiu sau trumpai pasikartoti). Tame nuostabiame, žuvų pilname tvenkinyje dvi dienas niekas nekibo, išskyrus vieną kitą atsitiktinį karpį. Apie dvi dešimtys žvejų keitė masalus, jaukus, kartais neištvėrę pakeisdavo ir žūklės vietą, tačiau nė vienoje tvenkinio pakrantėje nekibo. Oras nebuvo pastovus, giedrą keitė lietus, vėjas pūtė tai iš vienos, tai iš kitos pusės, žodžiu, jokio stabilumo, tad kokia gali būti kalba apie gerą kibimą. Kaip visada, kažkas prikišo mėnulį, mat ne laiku pasikeitė jo fazė ir t.t. Tačiau tvenkinio šeimininkas, kuriam norisi, kad žvejai pagautų, gudriai nusišypsojęs, mesteli: „Ryt sekmadienis, greičiausiai atvažiuos „burtininkas", tas tai tikrai pagaus... Jis visada pagauna." įdomu, kaip tą burtininką pažinti? „Akylai stebėsi — pats pažinsi", — šypsodamasis šneka šeimininkas.
Kita diena nežadėjo nieko gera. Nors lietų pakeitė giedra, keliolika žvejų iki pietų sugebėjo pagauti tik du karpius. Burtininką pamačiau netikėtai, kai praradęs viltį dairiausi po ilgo sėkliaus pakrantes, svarstydamas, ar nereiktų pakeisti orientacijos ir griebtis karosų. Vilkįs maskuojančia uniforma, avįs batais-kelnėmis, jis stovėjo prie krūmų ir akylai stebėjo vandenį. Vienoje rankoje laikė sudėtą teleskopinę meškerę, o per petį buvo persimetęs nedidelį krepšį, kuris tabalavo ant pilvo. Žmogus nejudėdamas stovėjo labai ilgai ir tik vos pastebimi galvos judesiai išdavė, kad jis kažko ieško. Po kurio laiko, matyt, nesuradęs to, ko ieškojo, keistasi žvejys dingo. Vėliau jis vėl išniro, bet jau kiek toliau — už dešimties metrų. Išniręs vėl sustingo, tarsi jam patiktų taip stovėti. Susidomėjęs pradėjau sekti, kas bus toliau, ko griebsis nepažįstamasis. Pastebėjau, kad teleskopinė jo meškerė iš lėto pradeda ilgėti. Dar vėliau taip pat lėtai ir flegmatiškai žvejys ištraukė iš krepšio kažkokį masalą, užkabino ant kabliuko ir tyliai tyliai nuleido į vandenį. Ne užmetė, bet nuleido! Kurį laiką jis stebėjo vietą, kur nusileido masalas, kol staiga ramumas dingo kaip į balą: staigus pakirtimas, ir meškerė išsirietė lanku. Buvau šventai įsitikinęs, jog žmogėno kabliukas įsikirto į kokią vandens žolę, nes jo pasirinktas plotas priminė tankias džiungles, tačiau du garsūs pliaukštelėjimai ūmiai išsklaidė abejones: karpis, ir gana nemažas. Buvo smalsu, kaip žvejys ištrauks žuvį iš tokios vandens augalų tankynės, tačiau „burtininkas" niekur neskubėjo: jėga netraukė, tik laikė įtemptą meškerę, kuri kartas nuo karto virptelėdavo nuo žuvies smūgių. Po kelių minučių žvejys pradėjo lėtai traukti žuvį į krantą, o dar po akimirkos vandens paviršiuje pasirodė karpio galva, apsimuturiavusi žolių kuokštu. Karpis pasiekė krantą kartu su visomis „salotomis". Atkabinęs žuvį, burtininkas dingo. Po kokių dešimties minučių vėl jį pamačiau. Nepažįstamasis lėtai lėtai sėkliumi brido į salą. Nors krantą nuo salos skyrė maždaug 20 metrų, žvejys brido taip lėtai, kad atrodė, jog salos jis niekada nepasieks...
karpis1Vėliau sutikau „burtininką" miško takelyje, besinešantį du ar tris (gerai nebepamenu) padorius karpius. Didžiausias svėrė apie 4 kg. Trumpai šnektelėjome: pasirodo, žmogelis visada taip žvejoja — tiesiog ieško seklumose besimaitinančių karpių. Jis gerai žino, kad tarp tankių vandens žolių visada yra daug natūralaus karpių maisto, kad ten, nors vietos ir seklios, mėgsta laikytis dideli karpiai. Stebėdamas aplinką, jis tyliai slenka nuo vienos prie kitos sėkliaus vietos, kol nepastebi požymių, išduodančių, jog čia maitinasi karpiai. Tokie požymiai — tai judančios vandens žolės, į paviršių kylantys burbuliukai, sudrumstas vanduo ir pan. Judėdamas žvejys teleskopinę meškerę visada laiko sudėtą, kad ji netrukdytų brautis per krūmynus. Užtikęs potencialią žūklės vietą, kurioje maitinasi karpiai, palengvaišskleidžia ilgesnę nei 4 metrų meškerę. Plūdė padaryta iš kamščio itin negrabiai, tačiau tokia ji ir turi būti, kad būtų panaši į lapą ar šakos gabaliuką — natūralų vandenyje plaukiojantį ir žuvims įtarimo nesukeliantį daiktą. Kiek žemiau plūdės — kelių svarelių virtinėlė. Ant kabliuko žvejys mauna bulvės gabaliuką, kurį tyliai nuskandina žūklės vietoje. Pagrindinis valas gana storas, pavadėlis taip pat, nors kartais jo ir visai nėra. Kai tarp tankių vandens augalų gaudoma plonais valais, nepažaisi, nes kovoti reikia ne tik su užkibusia žuvimi, bet ir su aplink želiančia augalija. Tylus priėjimas prie besimaitinančių karpių ir tylus masalo nuleidimas beveik visada garantuoja sėkmę, tačiau prieiti — tai sunkiausias žūklės etapas, nes turi ne tik slinkti, lyg būtum indėnų žvalgas, bet ir akylai stebėti aplinką, klausytis.
Sakykite, ar neįdomi tokia žūklė, ar nedvelkia romantika, ar nepanaši į tą, kuri dažnai vaizduojama grožinėje žvejų kūryboje? Juk šiuo atveju žmogus susilieja su gamta, paklūsta jos dėsniams, o brangi, sudėtinga žvejybos technika ir kulinariniai sugebėjimai mažai tegelbsti.
Tokių žvejų Lietuvoje nėra daug, bet turbūt visi vandens telkiniai, kuriuose yra karpių, turi savo asmeninį traperį, kurio dažnai nė nepastebime. Nors anglai leidžia net kelis specializuotus žurnalus apie karpių žūklę, straipsnelių apie tokią žūklę turbūt nerasite. Štai Vokietijos žurnale „Blinker" arba mažesnėje jo versijoje „Esox" toks karpių gaudymas, vadinamasis „Atėjau, pamačiau, pagavau", minimas gana dažnai. Vokiečiai, matyt, ne tokie išdidūs, ir klasikinės angliškos karpių žūklės jie nelaiko didžiausiu pasaulio atradimu, kurio niekur ir niekada negalima pamiršti. Dietmaras Abschas, propaguojantis minėtą karpių žvejybos būdą, teigia: „Pastaruoju metu daugeliui žvejų žūklė tapo sportu — reikia pasiekti kuo geresnių rezultatų. Kas yra svarbiausia, jei sportuoji ir nori tapti lyderiu? Ne paslaptis, kad pinigai ir laikas. Laimei, žuvis gaudyti galima ir kitaip."
Vokiečių žvejai, propaguojantys tokią karpių žūklę, daug amunicijos taip pat nesinešioja: kelios masalo rūšys (dažniausiai naudojamas masalas — kukurūzų grūdai), nedidukas jauko maišelis, teleskopinė meškerė (su kitokia neverta iš namų eiti), kompaktiškas sulankstomas graibštelis ir dar kelios smulkmenos.
Vandens telkinio, kuriame teks žvejoti, dydis nėra toks svarbus. Kur kas svarbiau tai, kad pakrantėse būtų daug augalijos, o apžėlusiose vietose nebūtų giliau nei 1,5 m. Geriausia žūklauti, kai pučia vėjas. Tada jis šiaušia vandens paviršių, ir karpiams sunkiau pastebėti meškeriotoją. Tokiu atveju patartina karpių ieškoti tame krante, kuriame stovint vėjas pučia tiesiai į veidą. Žvejo drabužiai, be abejo, neturi būti ryškūs, jie turi derėti prie bendro fono. Bet to neužtenka. Karpiai — baikščios žuvys, jos gerai girdi kiekvieną garsą. Jei vaikščiosite kaip dramblys, iš žolynėlių karpiai pasitrauks į atvirą vandenį. Kai kurie žvejai bando karpius jaukinti graikiško riešuto dydžio jauko rutuliais. Jie daromi, sumaišius birų firminį jauką su kukurūzų grūdais, tačiau tikrieji traperiai, besilaikantys principo „Atėjau, pamačiau, pagavau", griežtai rekomenduoja atsisakyti bet kokio jauko, jei įtariame, kad vienoje ar kitoje vietoje yra karpių. Žūklės vieta pernelyg negyli, tad jauko rutulio sukeltas triukšmas tik išbaidys žuvį. Jaukinti kokioje nors vietoje patartina tik tada, kai nematyti karpių buvimo požymių. Aklai jaukinti niekada neverta. Iš pradžių reikia gerokai paklajoti, rasti karpių keliavimo trasas ir pastovesnes maitinimosi vietas. Tada jau galima ir su jauku pažaisti. Plūdę galima pasidaryti pačiam iš kamščio ar putplasčio, jį nudažant blankiai žalsva ar rusva spalva. Tinka ir pirktinės plūdės. Vokiečiai dažnai žvejoja skaidriomis „Wagler" plūdėmis. Permatomos plūdės beveik nekrenta į akis. Masalas arba tyliai nuleidžiamas į akutę tarp vandens žolių, arba itin atsargiai užmetamas, kaip sakome, „iš po savęs". Pagrindinis valas - 0.3 mm, pavadėlis — 0.25 mm. Tai „ploniausias" variantas, į plonesnį žiūrėti neverta. Dažnai imamas 0.35 mm ar net 0.40 mm pagrindinis valas. Kabliukai parenkami pagal masalą. Dažniausiai naudojami storokos vielos 4-8 numerio kabliukai su ausele. Ritės stabdys priveržiamas taip, kad tik 3 kg ar didesnis karpis galėtų trūktelėti valą iš būgnelio. Su mažesniais karpiais žolynuose galima kovoti ir galingu teleskopiniu parabolinio įlinkio meškerykočiu (kovojama labai arti, taigi parabolinio įlinkio meškerykočio amortizacija praverčia). Masalui galima naudoti bulvę, kukurūzo grūdus, duonos minkštimą, o vėlyvą pavasarį • ir sliekus. Masalas dažniausiai nuleidžiamas ant dugno, tačiau vasarą žvejojant duonos minkštimu galima jį paguldyti ir vandens paviršiuje.
Traperiai vieningai teigia, kad vasarą didžioji karpių dalis maitinasi prie kranto, kur daug vandens augalų, ir ieškoti žuvų kur nors toli nėra prasmės. Jei karpių nesimato, galima užmesti jauko ir tyliai jų palaukti. Tik laiko klausimas, kada pasirodys žuvys. Panašiu būdu gaudomi ir dideli lynai: šios žuvys taip pat šmirinėja vandens augalų tankmėje, ten maitinasi ir dažnai vienu ar kitu būdu išduoda savo buvimo vietą. Kartais išties verta sunkiąją artileriją padėti į šalį, negalvoti apie rekordus ir pasižiūrėti, kas vyksta sekliose mūsų pakrantėse, kur daug žolynėlių, kur vasarą ganosi karpiai. Jei pasirodys, kad taip elgtis neverta, prisiminkite vieną niuansą. Labai apžėlusiose vietose paprastai niekas nežvejoja, o didesni žvejų atakuojamų tvenkinių karpiai puikiai žino vietas, kur ne tik saugu, bet ir daug maisto. Ten tvyro ramybė, bet ar ne pats laikas ją sudrumsti?
Reklaminis skydelis
viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea