Orai Vilnius
Reklaminis skydelis

Upėtakių žūklės taktinės gudrybės

upetakisSpiningautojus dažnai kankina klausimas, kaip žvejojant upėtakius geriau užmesti masalą - prieš srovę ar pasroviui. Ši dilema iškyla labai dažnai, todėl pabandysiu šį bei tą paaiškinti. Jei pradedančiajam spiningautojui reikėtų rinktis vieną iš dviejų žūklės būdų, patarčiau mesti masalą prieš srovę. Be abejo, tada ir upelio krantais teks keliauti prieš srovę. Šis būdas, kai masalas traukiamas pasroviui, turi daug privalumų. Pirmiausia, eidami prieš srovę, visada esame upėtakiui už nugaros, o tai leidžia arčiau prieiti prie žuvies ir užsiimti gerą poziciją ant kranto. Antra, pasroviui plaukiantis masalas upėtakiui yra įprastas, nes taip atkeliavo visi tie skanėstai, kuriuos jis seniai ir sėkmingai suvirškino. Noriu pabrėžti, kad būna tokių gudragalvių upėtakių, jog tik užmesdami prieš srovę juos galime apgauti.
Žuvis, pamačiusi srovės nešamą skanėstą, šiek tiek sutrinka (gal nevykę palyginimas). Tačiau jai nėra kada rinkits ir svarstyti, kaip čia pasielgti. Srovė tuoj nuneš viską tolyn - ir šaukštai po pietų. Todėl upėtakis priverstas nuspręsti nedelsdamas. Yra tokių upės ruožų, kur upėtakis iš toliau negali apžiūrėti atkeliaujančio masalo. Tada ir pasiteisina "šoko terapijos" teorija, nes žuvis visiškai neturi laiko svarstyti. (Tokia tipiška vietelė parodyta 1 pav.) Be abejo, čia svarbiausias yra pirmasis metimas. Jis turi būti tikslus ir prieš metant būtinai reikia įvertinti srovės greitį, nes masalas turi būti plaukti kuo arčiau upėtakio buveinės. Jei paklaida bus apie pusė metro, tai upėtakį pamatysite. Jis lyg torpeda iššoks, tačiau net nepalietęs blizgutės grįš atgal. Na, kartais gal ir švelniai grybštels, bet tikrai neužkibs. Jei žuvis mūsų nepastebėjo, tai ją dar kartą galima pabandyti suvilioti taiklesniu metimu, tačiau ne anksčiau nei už pusvalandžio.
upetakis2Trečia, traukiant masalą pasroviui, upėtakis jį puola visai kitaip. Kai mes traukiame masalą prieš srovę, upėtakis užkimba dažniausiai ant vienos trišakio kabliuko atšakos, o ir ji būna įsmigusi į patį lūpos kraštą. Tenka kovoti ne tik su pašėlusiu upėtakiu, bet ir su srove. Kai masalas plaukia pasroviui, upėtakis, norėdamas jį pagriebti, iš pradžių turi pasivyti, sekundės dalį plaukdamas pasroviui (žr. 2 pav.). Po to jį čiumpa ir grįžta atgal. Tuo metu masalas jo burnoje pasisuka, ir būtent tą sekundės dalį reikėtų pakirsti. Jei žvejojama vobleriais, tai 80 % upėtakių užkimba ant vidurinių kabliukų.
Galų gale, upėtakiui pagriebus pasroviui traukiamą masalą, spiningautojas visada gali vieną dvi sekundes pamąstyti, nes iš pradžių žuvis su srove labai dažnai artėja prie mūsų. Kad ši teorija neatrodytų itin graži, šviesi ir be trūkumų, turiu pripažinti, jos pažįstu nemažai spiningautojų, kurie gaudo didelius upėtakius traukdami masalą prieš srovę. Ir tai jiems pavyksta sėkmingai. Atvirai šnekant, masalo traukimas preiš srovę yra lygiai toks pat sudėtingas kaip ir pasroviui. Bet pradedantiesiems patarčiau vis dėlto masalą mesti prieš srovę, nes šis metodas daug ko moko. Vėliau galima rinktis įvairius būdus pagal saavo temperamentą, poreikius ar žūklės vietos pobūdį. Upėtakiai - srovę mėgstančios žuvys. Jie visada stengiasi būti šalia greitos tėkmės, nes būtent ji ir atneša visą jų meniu. Galima būtų išskirti tris būdingų vietų tipus (neskaitant nerštaviečių), kuriose žuvys praleidžia savo gyvenimą. (Toks skirstymas negalioja tik per didelius potvynius). Taigi koks yra upėtakio namas? Paplitusi nuomonė, kad šio namo aukštis, tai yra vandens gylis, turi būti ne mažiau nei du kartus didesnis už pačio gyventojo ilgį. Kadangi upėtakiai nemėgsta šviesos, tai paprastai savo būstui renkasi kranto išplovą, po kurią galima palysti, nuvirtusį medį ar išplovas po seno kelmo šaknimis. Klasikinis namas turi stogelį. Taip trumpai apibūdinčiau tas vietas.
upetakinis_upelisAntrąją upėtakiui svarbią vietą galima pavadinti valgykla. Tai ruoželis, kuriame žuvis maitinasi. Paprastai valgykla yra labai arti namo, o kartais - net jo tęsinys. Klasikinis tokios vietos pavyzdys parodytas 3 pav. Taigi gili dugno išgrauža yra upėtakio namas, kiek toliau prieš srovę - valgykla. Nei vienas protingas upėtakis namie nevalgo, nes viskas, ką neša srovė, jam praplaukia virš galvos. Jis pakyla aukščiau į tokią vietą, kur jaučiasi pakankamai saugus ir kurioje nereikia eikvoti energijos norint prasimanyti maisto.Netipiškas maitinimosi vietas upėtakiai pasirenka velyvą žiemą arba anksti pavasarį.
Jas aš pavadinčiau tarpinėmis, nes upėtakiai ten būna tol, kol po neršto susiranda naują namelį. Tuo metu jie ilsisi sekliose upės atkarpose netoli nerštaviečių. Reikėtų pasakyti, kad tarp pavasarinių ir vasarinių upėtakių laikymosi vietų yra didelis skirtumas. Paprastai pavasarį, kai žuvys stengiasi atgauti žiemą prarastas jėgas, jos vengia stiprios srovės ir laikosi gana giliai (žr. 4 pav.). Kas kita - vasarą. Kiekviena srovelė, sūkurėlis, purslais besiveržiantis per akmenį - tai didesnis deguonies keikis, o jo šiltuoju metu laiku kaip tik upėtakiams ir trūksta. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad upėtakiai intensyviausiai maitinasi tada, kai vendens temperatūra yra 13-18 °C. todėl žiemą jų maitinimasis suintensyvėja net šiek tiek atšilus orui, ir be abejo - dieną. Vasarą, kai tvyro karštis, upėtakius patarčiau gaudyti anksti rytą, jei prieš tai buvo vėsoka naktis.
upetakis4Be jau aprašytų vietų, upėtakiai gyvena ir šalia įvairiausių vandens statinių - tiltų, slenksčių, senų malūnų, užtvankų. Čia visada pilna visokių užkaborių, ir šioms žuvims yra kur pasislėpti. Deja, ten dažniausiai ir krenta spiningautojų blizgės, todėl tokių vietų gyventojai yra ypač "aukšto išsilavinimo" ir pagauti juos tikrai sunku. Baigdamas norėčiau pasidalinti mintimis dar vienu klausimu apie upėtakių žūklę. Dar ne taip seniai, prieš kokius 15-16 metų, žvejojau keliose mažose upėse, tekančiose netoli Olštyno, kuriame, beje, ir gyvenu. Nors tuo metu nedaug ką teišmaniau apie žuvų žūklę, bet neatsimenu nė vienos dienos, kad nebūtų užkibęs koks upėtakis. Gaudydavau skirtingu metų ir paros laiku, įvairiausių oru - žuvys kibo visada. Būdavo tokių dienų, kai kiekvienas blizgės metimas ką nors sudomindavo. Žinoma, tokių dienų pasitaikydavo ne taip dažnai, tačiau tada atrodydavo, kad kiekvienoje upės vietoje kažkas tik ir laukia, kol jam pakiši masalą. Įprastomis dienomis kibdavo taip pat neretai - kas 10-15 minučių. Tačiau dabar to pasakyti tikrai negaliu. Paprasčiausiai per mažai liko upėtakių. Todėl šie dažniausiai atakuoja masalą alkio genami, o ne iš pavydo. Kai upėtakių daug, jie konkuruoja tarpusavyje, stengiasi vienas kitą išginti iš geresnės vietos. Mano nuomone, būtent pavydas yra kur kas dažnesnis postūmis upėtakiui griebti masalą, nei alkis. Kai konkurencija didelė, upėtakiai tampa labai agresyvūs. Drįstu tvirtinti, kad jei upės atkarpoje upėtakių populiacija padidėtų dvigubai, kibtų tris ar keturis kartus dažniau. Tačiau kuo toliau, tuo labiau pastebima atvirkštinė tendencija, o tai, beje, yra labai liūdna.
Reklaminis skydelis
viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea