Po truputį tapo aišku, kad stambios lašišos priekrantės vandenyse reguliariai nesilaiko ir reiktų jų ieškoti giliau. Bet kur, kokiose vietose ir kokiuose gyliuose – liko paslaptis. Visi bandymai pagauti atokiau nuo kranto nebuvo labai vaisingi, galų gale ir patiems, kai nesijautėme užtikrinti, kad viską darome teisingai, buvo sunku nuosekliai ieškoti lašišų Baltijos plotuose. Nors skaitėme daug literatūros ir stengėmės gaudyti taip, kaip buvo rašoma, gerų rezultatų nebuvo. Po poros sezonų nesėkmių praktiškai nuleidome rankas.

Po tokios patirties nori nenori kilo minčių, kad gal apskritai tos lašišos pas mus nesilaiko ir beprasmiška jų čia ieškoti. Tačiau Švedijos žvejų informacija teigė priešingai – kaip tik visos didžiosios Baltijos lašišos pavasarį turėtų būti prie mūsų krantų, nes čia šiuo metu susiburia didžiausi stintų, strimelių, kitų lašišų mėgstamų smulkių žuvelių tuntai. Galų gale, lenkai toje pačioje Baltijoje lašišas velkiauja, vokiečiai gaudo, rusai, suomiai gaudo... Negi mes kokie išskirtiniai?

Taip gal būtų viskas ir nusikėlę neapibrėžtai ateičiai, jei ne bičiulis Raimondas. Jis užsidegė azartu, susipirko visą įmanomą įrangą ir atkakliai ieškojo lašišų atokiau nuo krantų, o kai nesurado – važiavo konsultacijų pas daugkartinį Rusijos ir Suomijos velkiavimo varžybų čempioną poną Levikiną. Žymaus žvejo kursai nenuėjo veltui ir bičiulis, keletą dienų pažvejojęs su rusų grandu, įgijo nemažai patirties bei žinių, kaip ir kur reikia ieškoti jūroje lašišų. Ir, reikia pasakyti, pradėjo pagauti ir mus išmokė. Tada paaiškėjo ir mūsų klaidos – ką mes darėme iki šiol ne taip ir kodėl nepagavome.

Pirmas dalykas, ko Raimį išmokė rusų grandas – tai, kad laivo greitis dažniausiai nesutampa su gilesniuose vandens sluoksniuose esančios tėkmės greičiu ir tą velkiaujant būtina įvertint. Jei laivo GPS rodo, kad plauki, sakysim, 3 km/h greičiu, tai visai nereiškia, kad tokiu greičiu plaukia ir tavo masalai. Jei tėkmės greitis sutampa su laivo kryptimi, gali būti, kad masalai visai „nedirba“ ir atvirkščiai – jei srovė plukdo vandenį priešais, tai blizgės gali vibruoti pernelyg intensyviai ir vėlgi – nevilioti žuvų ar net jas gąsdinti.

Kitas dalykas, ką sužinojo kolega (o paskui iš jo ir mes) – kad svarbiausia, velkiaujant  jūroje, yra vandens temperatūra ir smulkių žuvelių būrių paieška. Ten, kur vanduo šiltesnis – ten laikosi ir smulkmė. Ir, aišku, ją medžiojančios lašišos. Todėl visada jų reikia ieškoti netoli didelių upių įtekėjimų. Tiesą pasakius, ir seniau mes bandydavome ieškoti smulkių žuvelių ir apie juos suktis, bet gal tada nepataikėme gylių ar masalų, kad nieko nepagavome.

Menka paslaptis, kad šiltesnį vandenį pavasarį į jūrą prie mūsų krantų per Kuršių marias plukdo Nemunas. Jo vanduo yra ne tik šiltesnis, tačiau ir drumstesnis, todėl jį greičiau įšildo saulės spinduliai. Plaukiant su echolotu, šiame prietaise esantis temperatūros daviklis paprastai parodo šio ir skaidresnio vandens temperatūrų skirtumą, kuris gali siekti net kelis laipsnius. Be to, šiltesniame ir ne tokiame skaidriame vandenyje daugiau įvairių mikroorganizmų, kuriais minta smulkmė, todėl čia yra didesnė juo besimaitinančių įvairių smulkių žuvelių koncentracija, o paskui jas seka ir lašišos.

Tiesa, pastarosios nemėgsta drumsto vandens ir dažniausiai tūno šalia jo – riboje tarp skaidraus ir drumstesnio vandens, iš skaidraus šaltesnio vandens darydamos reidus į drumstą ir atgal. Čia ir tikslingiausia jų ieškoti. Būtent čia, o ne kitur, šaltuoju metu laiku ieškome tauriųjų žuvų.

Tiesa yra ir tai, kad Nemuno, kaip ir kitų upių, vanduo jūroje atokiau nuo kranto dažniausiai nebūna vientisas – vėjai ir srovės jį išdrasko, susidaro velkiautojų žargonu vadinamieji „burbulai“ – kilometro ar net kelių kilometrų drumstesnio ir šiltesnio vandens „gabalai“. Pasak Levikino (ką patvirtina ir mūsų įgyta patirtis),  būtent tokie „burbulai“, o ne vientisa vandens masė, labiausiai ir traukia smulkmę bei lašišas. Problemėlė yra tik ta, kad tikrai nėra lengva tokius „burbulus“ aptikti ir didžioji dalis žvejybos laiko sugaištama ne pačiai žvejybai, o tokių šiltesnio vandens plotų paieškai. Pagal spalvą juos  dažniausiai sunkiai sekasi atrasti, šiuo atveju pagrindinis orientyras – echoloto temperatūros daviklis bei retesniais atvejais – vandens paukščių, visų pirma žuvėdrų, stebėjimas. Jos taip pat lydi mažų žuvelių tuntus ir padeda greičiau surasti gerą žūklės vietą.

Kai upių vanduo šaltesnis už jūros, galioja iš principo tas pats variantas. Jeigu pavyksta drumstame vandenyje rasti skaidraus vandens „burbulą“ – turi didelius šansus. Tik kaip juos rasti?.. Štai jei galėtum pasitelkti kokį sraigtasparnį...

Seniau darydavome klaidą, kad ieškodavome lašišų prie pat kranto, velkiaudami 1-5 km nuo krantų. Tuo tarpu Nemuno vanduo visiškai susimaišo su jūros vandeniu, priklausomai nuo vėjo stiprumo ir krypties, nutolęs apie 10-30 kilometrų. Srovės jį gali nukreipti į vieną ar kitą pusę, tad būtina sekti dreifo ir vėjo kryptį ir modeliuoti situaciją. Pavyzdžiui, paskutinėje žvejyboje pavyko aptikti lašišas maždaug 15-17 kilometrų atstumu nuo kranto, netoli visiems menkių gaudytojams puikiai žinomos „Inkarinės“.

Tokia lašišų paieškos ir gaudymo sistema galioja tik šaltuoju metu laiku, maždaug nuo lapkričio iki balandžio mėnesio, kada netoli Lietuvos krantų paskui neršti migruojančia žuvis ateina ir lašišos. Kadangi lašiša neneršia kasmet, o tik kas dveji ar treji metai, tai tik dalis lašišų rudenį plaukia į upes, o visos likusios aktyviai maitinasi neršti traukiančiomis stintomis ir kita smulkme. Po Naujųjų metų ir pavasarį jos, kartu su jau grįžusiomis iš upių „kolegėmis“, užkandžiauja giminės pratęsti plaukiančiomis stimelėmis, tobiais, kitomis smulkiomis žuvelėmis.

Vasarą lašišos greičiausiai pasitraukia giliau į jūrą. Vokiečiai ir lenkai tuo metu nevengia nuo kranto atitolti 50 ir daugiau kilometrų ir vilioja jas 30 metrų ir didesnėje gelmėje. Gali būti, kad ir „mūsiškės“ žuvys laikosi giliau. Bet kadangi to dar nepatikrinome ir visi atradimai laukia ateityje, tai geriau kalbėkime apie mūsų jau ištyrinėtą šalto vandens sezoną.

Džiugus dalykas, jog ties mūsų krantais susitelkia tikrai dideli lašišų būriai. Vienu metu dažnai kimba iškart kelios žuvys, tad būna, ką veikti, kai reikia jas paeiliui ištraukti. Šiemet po Naujųjų metų vieno kolegos ekipažas pasiekė rekordą – iš 10 užmestų spiningų vienu metu lašišos atsakovo net 9 masalus, plaukusius įvairiuose vandens sluoksniuose, tad galite įsivaizduoti, kokia masė lašišų turėjo tuo metu praplaukti pro šalį.

Vidutinis jūroje ties mumis pagaunamos lašišos dydis yra apytiksliai apie 6-8 kg, nors kartkartėmis papuola viena kita 10-12 kg sverianti gražuolė. Aišku, visi svajojame apie tas didžiąsias, virš 20 kg, kurias matome atplaukusias neršti į mūsų upes, bet iki šiol, kiek žinau, tai dar niekam nepavyko. Ar jos pasitraukia kur toliau, ar tiesiog jų nėra daug ir mums nepasisekė – sunku pasakyti. Kartu su lašišomis, ypač jei gaudoma arčiau kranto, dažnai papuola ir šlakių. Kelis pavyko pagauti pažymėtus lenkiškais ženklais – pranešėme apie juos ichtiologams. Apskritai, bičiulis Raimondas aktyviai su jais bendradarbiauja ir, gavęs ženklinimo prietaisėlių, ženklina pagautas žuvis ir paleidžia atgal pats. Ženklelių su radijo siųstuvais, parodančių žuvies buvimo vietą, duodama informacija įdomi ne tik ichtiologams, bet ir mums, meškeriotojams, kadangi tikėtina, jog paleistos žuvys įsijungia į kitų lašišų ar šlakių būrius ir išduoda jų buvimo vietą.

Kokia žuvis kimba, daugeliu atvejų gali pasakyti vien iš paties kibimo. Jei masalą atakuoja 5-6 kilogramų lašišaitė – ritės stabdys kiek pačirškia ir sustoja, po to tiesiog pumpuodamas kotu ir sukdamas ritę „suvynioji“ žuvį, per daug nestabdydamas laivo ir netraukdamas kitų kotų. Tuo tarpu kai blizgę atakuoja dvigubai ar dar daugiau didesnė plėšrūnė, kaukiant ritei šimto metrų valo atsargą žuvis išvynioja tiesiog per kelias sekundes ir užverda rimtas mūšis – tenka kitas meškeres suvynioti ir nemažai laiko pažaisti su žuvimi. Paskutinėje žūklėje turėjau vieną labai rimtą kovą – iškart išvyniojusi daugiau nei šimtą metrų valo, žuvis sustojo, paskui valas atsileido, maniau, jau viskas, atsikabino. Tačiau pradėjus vynioti valą, svoris staiga vėl atsirado (matyt, prieš tai žuvis pasidavė link laivo link ar ruošėsi šokti į viršų), paskui trumpais, bet kotu nesustabdomais trūktelėjimas lašiša dar atkovojo gerą šimtinę valo ir nė iš vietos – nei pirmyn, nei atgal. 0,45 mm valas skambėjo kaip styga netoli trūkimo ribos. Susirinkome meškeres, apsukome laivą ir pasidavėme žuvies link, pasiruošę ilgai dvikovai. Žuvis stovi vietoje, kas lašišai nebūdinga, truputį paplaukia, vėl sustoja, bet jos masė tokia, kad niekaip negali pakelti. Po kokių dešimties minučių tąsymosižuvis atsikabino, palikdama ant kabliuko žvyną ir pateikdama atsakymą į mįslę. Taigi greičiausiai ji buvo užsikabinusiuž šono ar normaliai užkibusi, tačiau besivartydama išspjovė masalą ir įsikabino naujai kabliu į šoną. Jėgų kovai ji jau neturėjo, tačiau jos masės užteko neklausyti spiningo.

Įdomus ir mus nustebinęs faktas, jog besisukančio variklio triukšmas ir virpesiai ne tik kad lašišų nebaido, kaip kad manėme anksčiau, bet greičiausiai jas net vilioja. Iki tol bandydavome išleisti kuo daugiau valo, kad masalai atsidurtų kuo toliau nuo valties, tačiau keletą kartų sulaukėme kibimo, nuleisdami masalą inkarine gerve vos ne po pačiu variklio sraigtu. Nuo tada tikslingai leidžiame masalą netoli nuo valties ir lašišos jį ne prasčiau, o gal net ir geriau atakuoja.

Dažniausias velkiavimo greitis, gaudant lašišas, būna maždaug 3,5-4 km/h, t.y. praktiškai toks pats, kaip ir ežeruose gaudant lydekas ar kitus plėšrūnus, kai gaudai netoli vandens paviršiaus. Gaudant netoli paviršiaus, vandens srovių masė neturi tokios įtakos ir masalai juda panašiai, kaip ir laivas. Kai gaudai giliau, srovės gali kaip reikiant išbalansuoti masalų judesius. Bet kuriuo atveju, prieš nuleidžiant masalą į vandenį, reikia stebėti, kaip kiekvienas masalas virpa, esant pasirinktam laivo greičiui. Be to, kai daugiau žvejoji, apie masalo judesius gali spręsti ir iš per kotą juntamos vibracijos.

Lašišas jūroje velkiaujame, remdamiesi skandinavų velkiavimo mokyklos tradicija, tik blizgėmis. Švedai moko, kad lašišas jūroje velkiauti reikia blizgėmis, o šlakius – vobleriais. Kodėl? Ir mums patiems atrodė keista, kol nepradėjome žvejoti. Ir tada viskas paaiškėjo. Visų pirma, norint sėkmingai gaudyti lašišas vobleriais, reiktų jų trišakius gerokai padidinti, nes įprasti nedideli trišakiukai, kovojant su stambia ir stipria priešininke, lengvai išsiplėšia. Ne vien jūroje galioja praktikos patvirtintas dėsnis – kuo daugiau vobleris turi kablių, tuo dažniau nuo jo atitrūksta gera žuvis. Tuo tarpu lašišai pagriebus vieną, bet rimtą blizgės trišakį, nutrūkimų būna mažiau.

Jeigu uždėtum ant voblerio keliais numeriais didesnius – tai greičiausiai neigiama atsilieptų jų darbui. Lašišos retai kada giliai įryja dirbtinį masalą, tad voblerių kabliai kabinasi kažkur už snukio, pabarzdės ir silpnai laikosi, galų gale, smarkiai sužaloja ir pačią žuvį, kurią net ir ištraukęs dažniausiai paleidi su skaudama širdimi. Kitas, ne mažiau svarbus, dalykas – vobleriai daug jautresni ir daug „kibesni“, dažniau užkabina praplaukiančias žoles ir kitas plūduriuojančias šiukšles. Užsikabinus net ir nedidelei žolytei, jų darbas pasikeičia ir jie nelabai domina žuvį, bent jau mums taip atrodo. Išleisdamas kelias meškeres, tu neturi galimybės taip dažnai tikrinti masalo ir mintis, kad tavo masalas gal pakabino kokią šiukšlę ir nedirba, gadina nuotaiką. Blizgės šiuo požiūriu ne tokios jautrios.

Žvejojame specialiai velkiavimui skirtomis vartyklėmis. Jos gana didelės ir lengvos, keliančios nemažą vibraciją.

Nemaža dalis niekad jūroje negaudžiusių meškeriotojų mano, kad velkiautojai naudoja 12 ar 16 kotų iš godumo, norėdami sugauti daugiau žuvies. Netiesa – jūroje didesnis meškerių skaičius būtinas visų pirma tam, kad galėtum patikrinti didesnius vandens plotus bei įvairius sluoksnius ir išbandyti daugiau įvairių masalų. Jūros plotai milžiniški, žuvis gali būti ir dešimties, ir metro gylyje, įvairiu atstumu nuo valties, norėti tiek paprastos blizgės, tiek blizgės su vadinamuoju fliašeriu, tad esi priverstas naudoti maksimalų taisyklių leidžiamą meškerių kiekį. Juo labiau, kad šiuolaikinė velkiavimo įranga – daunrigeriai, laiveliai, įvairūs gramzdikliai, turint įgūdžių, leidžia nesunkiai naudoti didelį meškerių kiekį ir nejausti jokio diskomforto. Apie visą šiuolaikinio velkiavimo techninę pusę, kad susidarytų aiškesnis vaizdas, apie ką kalbama, matyt, reiks parašyti atskirai ir šiame straipsnyje į šią temą nesigilinsiu. Užtat visa ta galinga įranga turi ir vieną didelį minusą. Jei atradai žuvų būrį ir kokioje nors vietoje sulaukei kibimo, dėl išleistų laivelių-planerių laivą apsukti gali labai lėtai ir ta pačia vieta praplaukti gal tik po pusvalandžio. Per tą laiką srovės nunešė drumsto vandens plotą į kurią nors pusę ir iš naujo prireikia ieškoti tos išganingos ribos, vėl gaištamas laikas.

Apskritai, šiuolaikiniame velkiavime be GPS nelabai yra kas veikti. Labai svarbi navigatoriaus funkcija, gerokai palengvinanti visą procesą, – vadinamasis autopilotas, vairuojantis laivą pasirinkta kryptimi. Kai nereikia pačiam kurį laiką valdyti laivo, gali visas susikoncentruoti į žūklę, išleidinėti ar pasitraukinėti meškeres, faktiškai jo padedamas gali žvejoti ir vienas. Be to, „rankiniu“ būdu tikrai nepavyks taip idealiai laikyti krypties ir sugrąžinti laivo į pradinę padėtį, šiam nukrypus nuo kurso dėl vėjo ar srovės poveikio.

Lašišų žūklės skonį pajuto jau nemažai žvejų, todėl nenuostabu, kad vis daugiau ekipažų persiorientuoja iš menkių gaudymo į tauriųjų žuvų žūklę. Ši žūklė tikrai įdomi, išmanant – ganėtinai efektyvi, joje gali tikrai smagiai pailsėti. Vienintelis jos minusas – norint įsigyti ir išlaikyti tam tinkamą plaukiojimo priemonę ir reikiamą įrangą, reikia investuoti tikrai nemažus pinigus. Velkiavime nuo patogumo ir komforto tiesiogiai priklauso žūklės malonumas. Mūsų žmonės išradingi – teko matyti gal 4,2 m ilgio pripučiamą „Brigą“, lyg ežį apkarstytą 12 kotų, kuriame vienas iš kelių ekipažo narių buvo priverstas stovėti, nes tikriausiai sėsti nebuvo vietos. Galima žvejot ir taip, bet malonumas vargu ar bus labai didelis. Šiam žūklės būdui reikalingas erdvesnis laivas ar kateris. Jei važiuoji iš toliau – kaskart reikia sukti galvą, kur jį nusileisti, o laikyti Klaipėdoje tikrai nepigu.

Turbūt kur kas pigiau ir paprasčiau, norint tik išbandyti velkiavimą jūroje, būtų išsinuomoti katerį su visa įranga ir žinančiu, kur ir kaip žvejoti, kapitonu. Siūlančių tokias paslaugas dabar jau atsiranda, galiu parekomenduoti kad ir savo bičiulį Raimondą, kitus pažįstamus lašišų velkiavimo entuziastus, kurie rimtai mąsto apie naują verslą ir turi, ką pasiūlyti.

O šiaip jau velkiavimas jūroje – kolektyvinis darbas. Jūros plotai dideli, tad sunkiausia yra rasti žuvį. Keliems ar keliolikai ekipažų dalinantis informacija, tą paprasčiau padaryt, ir, nors tradicinis lietuviškas slapukavimas dar labai gajus, bet kuo toliau, tuo daugiau žmonės supranta, kad dalinantis informacija laimi visi. Nes jeigu vieną sykį gerai vienoje vietoje pagavai, tai nėra jokių garantijų, jog atvažiavęs rytoj ten pagausi. Kadangi per naktį kibusis vandens plotas su žuvimis bus nuneštas kitur ir teks ieškoti iš naujo. Kuo daugiau ekipažų naršo ir dalijasi pasiekimais – tuo daugiau kartų didesnė ir tikimybė užtikti lašišų būrį. O Baltija plati ir lašišų, nepaistant „brolių“ žvejų verslininkų pastangų, čia dar yra. Jei kiekvienas ekipažas pasiims tik po vieną žuvį žmogui – tikrai visiems jos užteks.