Atsakyti diskusijoje

Prisijungti Registruotis

Penktadienis, 19 Bal 2024

Atsakyti diskusijoje

Atgal į diskusijas

„TVIČINGAS“. MADINGA TEMA AR RIMTA PRAKTIKA?
Teoretikų pamokslavimai

„Nemanau, kad galima labai tiksliai apibręžti pagrindinius tvičingo bruožus, – tvirtina naujos, amerikiečių ir kanadiečių spiningininkų nuomone, žūklės spiningu praktikos teoretiku pripažintas amerikietis Dagas Steindžas. Žinoma, masalo plukdymo metodas labai efektingas, voblerį reikia traukti šuoliais, bet, girdint žodį „tvičingas“, ne tik mūsų krašte, bet daugeliui užatlantės spiningininkų kyla nemažai klausimų. Kokie jie ?
Pirma, tas, kuris bando įsisavinti šią techniką, paprastai klausia labiau patyrusių: kaip dažnai reikia versti masalą šuoliuoti?
Antra, kokio ilgio turi būti šuolis?
Trečia, kokiu greičiu reikia plukdyti masalą?
Ketvirta, kokie masalai tinka žūklei pagal „tvičingo“ kanonus?
Penkta, kaip, kokiomis sąlygomis ir kuriose žūklavietėse galima veiksmingai panaudoti „tvičingą“?
Jei į šiuos ir kitus klausimus, kurių sąraše – ne taip mažai, autoriai, rašantys apie minėtą naujovę neatsako, tai akivaizdu, kad jie tik pamokslauja madinga tema, pūsdami pašnekovams į akis mistiškumo miglelę, bet patys tiksliai nesuformuluoja reikalo esmės. Absoliučiai aišku tik viena – „tvičingo“ terminas naudojamas apibūdinti žūklę vobleriais. Beje, konkretaus tipo vobleriais, kuriuos priimta žymėti terminu „minnow“. Tai cigaro formos masalai su gana stačiu kampu įklijuotais liežuvėliais.
Taisyklių nerasta

Jau minėtas Dagas Steidžas teigia, kad „tvičingas“ – spiningo masalo (voblerio), plukdymo metodas, kuris nenustato jokių taisyklių. Tai reiškia, kad taisyklių, o tuo labiau „tvičingo“ praktikos kanonų nėra. Todėl profesionalus meškeriotojas nori išvaduoti pasekėjus iš aklo klaidžiojimo terorijos takais ir paskatinti praktiškai gilintis į metodo esmę.
Kuo galima remtis, kaip kertiniu akmeniu, bandant susikurti žūklės „tvičingu“ pradmenis? Dagas Steindžas prasitaria, kad ir jam pačiam šis klausimas – ne teorinis, o praktinis. Ir, kalbant atvirai, pačiam nėra iki galo aiškus. Jis kaip ir daugelis autorių, į kurių mintis teko gilintis, spėja, kad dažniausiai plėšrios žuvies kibimą išprovokuoja viršūnėlės trūkčiojimas, kai tuo pačiu metu energingai vyniojamas valas. Taip pat pastebima, kad kartais plėšrūnus veiksmingai provokuoja vobleris, kurio vidutinis greitis staigiai padidinamas staigiu truktelėjimu.
Kartais vobleris sustabdomas ir masalui leidžiama lėtai kilti į paviršių. Tokios pauzės neretai būna veiksmingės už masalo plykdymo pagreičio kaitaliojimą. Įvairius variantus galima būtų vardinti gana ilgokai, tačiau visų jų pobūdis – atsitiktinis. Tai reiškia, kad spiningininkas kažką padarė (judesį, nuleido ar pakelė spiningo meškerykočio viršūnėlę ir pan.), ir tai buvo veiksminga. Jei jam iš inercijos pavyks tą „kažką“ pakartoti užmetus iš naujo masalą, kibimas pasikartos. Pagal tokius atvejus galima surinkti šiokią tokią statistiką, jei, žinoma, turėsite kantrybės fiksuoti ją dienoraštyje. Toji statistika, būdinga tik vienam, beje, žvejui gali padėti padaryti konkretesnius apibendrinimus.
Kokie jie? Galima spėti, kad „tvičingo“ esmė atsiskleidžia, kai masalui suteikiamas toks žaismas, kuris skiriasi nuo gamybos procese voblerio konstrukcijoje užprogramuotos jo elgsenos vandenyje. Kita vertus, tai aiškai rodo, kad apibrėžtų ir kanonizuotų kaip bažnytinės giesmės „tvičingo“ taisyklių nėra. Todėl šuoliuko, kuriuo truktelimas masalas ilgį reikia nustatyti intuityviai, sustojimų pauzes, masalo plukdymo gylį – taip pat. Žodžiu, ne metodas, o saviveikla.
Prioritetas lemia seką

Praktiškai visada užmestas vobleris tradiciškai pirmiausia traukiamas tiesiai į save ir tolygiai, o paskui pradedamas vilkti trūkčiojant. Nesvarbu, ar spiningo meškerykočio judesiais ar ritės rankenėlės pasukimais. Tiesiog, tai yra pagrindinis „tvičingo“ principas.
Na, o dabar laikas pasakyti štai ką: skaitydami šias mintis jau kelis kartus (žinoma, jei nesate visiškai žalias naujokas) pajutote kažkokį pažįstamą jausmą. Lyg kalbėtume apie pakankamai žinomus ir matytus bei girdėtus dalykus. Tiesa, nepavyksta pastverti tų pojūčių už uodegos ar kažkaip aiškiau suformuluoti, tačiau įspūdis – ne apgaulingas. Trūkčiojanti masalo animacija neabejotinai yra matyta ir patirta. Kai prie šios pastabos dar sugrįšime, tada aiškiai suprasite, iš kur tas artumo įspūdis? Svarbiausia, kad tampa akivaizdu, jog pasirinktas masalo plukdymo prioritetas lemia spiningininko veiksmų seką.
Jei žinote, kad žūklavietės gelmė pakankamai solidi, t.y. viršija 3 metrus, pirmiausiai reikia pasirinkti tinkamą masalą. Visais kitais atvejais žūklei tinka standartiniai „minnow“ tipo lengvesni už vandenį arba dabar kaip grybai po lietaus atsirandantys „tvičingo“ metodui skirti vobleriai, panyrantis 0,5-1,8 ar net 2 metrus, tačiau gilioje žūklavietėje reikalingas sunkesnis už vandenį modelis arba pakimbantis, t.y. neutralaus plūdurumo masalas. Mat dar vienas „tvičingo“ principas sako, jog masalas turi būti plėšrūnui gerai matomas. „Tvičingo“ metode sėkmę lemia ne masalų skleidžiami virpesiai, o jų aiškiai matoma ir lengvai instinktų lygyje suvokiama animacija. Todėl visada reikia atsiminti, kad „tvičingas“ ne stebuklinis žūklės metodas, o praktiniais įgūdžiais paremta veiksmų seka. Pirmas prioritetas teigia, kad masalas turi nugrimzti į reikiamą gelmę, jog atsidurtų plėšrūnų akiratyje. Tačiau nepamirškite, kad jis neturi judėti ir palei pat dugną. Tinkamiausia gelmė masalui plukdyti – pats vandens storymės viduriukas.
Vėjas ir masalo skrydis

Žūklė spiningu prasideda nuo masalo užmetimo. Norint pasinaudoti „tvičingo“ metodu voblerį reikia užmesti pakankamai toli (30-40 m), nes trumpos distancijos paprasčiausiai neužtenka, norint tinkamai, su fantazija pašokdinti masalą.
Toli užmesti, ypač kai pučia priešinis vėjas, galima tik pakankamai sunkų masalą. Todėl būtina išskirti dar vieną amerikoniškojo „tvičingo“ bruožą – tai žūklė dideliais vobleriais, kurių ilgis 10-25 cm, o svoris – 25-50 g. Žinoma, niekas nedraudžia naudoti ir mažesnius masalus, tačiau jie prasčiau matomi iš tolo, o svarbiausia, kad jie dažniausiai veiksmingi būna tik mažose ir vidutinėse upėse.
Spiningininkai žino, kad vobleriai skirtomi į dvi dideles grupes – kompaktinius ir nekompaktinius. Pirmieji trumpi drūti, dažnai jų korpusai – lašo formos modifikacija. Tokie vobleriai, net ir nedideli, skrieja toli, o svarbiausia – jais galima pataikyti pakankamai tiksliai ten, kur norima.
Deja, „minnow“ arba specialieji „tvičingo“ tipo vobleriai priklauso nekompaktinių voblerių klasei. Tad juos užmesti daug kebliau, nes ilgi masalai patiria didesnį oro pasipriešinimą, o, pučiant stipriam priešiniam vėjui, jie netgi ima sklęsti kaip aitvarai. Todėl visiškai suprantamas amerikiečių spiningininkų pasirinkimas – „tvičingui“ parankiausia naudoti stambius ir sunkius masalus, kuriuos galima sėkmingai užmesti gana toli.
„Tvičingo“ objektas

Šis aspektas yra labai svarbus, nes spiningininkas bent jau apytikriai turi susivokti, ką jis žvejoja konkrečiame vandens telkinyje ir konkrečioje žūklavietėje. Mažame upelyje, kur masalas užmetamas geriausiu atveju 10-12 m pasinaudoti „tvičingo“ efektu gana sunku. Antra, tokiuose vandens telkiniuose gyvenantys upėtakiai, šapalai ar meknės nelabai kreipia dėmesį į stambius masalus ir labiau vertina tą grobį, kuris palyginti lėtai kasasi prieš srovę.
Vadovaujantis tokia logika, nebūtina nagrinėti, kaip spininguojama skirtingose žūklavietėse. Galima paprasčiausiai prieiti tam tikrų išvadų, kurios rodo, jog, atsižvelgiant į „tvičingui“ naudojamų masalų kalibrą, drąsiai galima tvirtinti: „tvičingo“ metodu žvejojama plačiuose, atviruose vandens telkiniuose. Dažniausiai tokiose vietose, kur masalus plukdyti nekliudo pernelyg suvešėjusi vandens augalija. Tai ežerai (vidutiniai ir didesni), vandens saugyklos ir lagūnos (Kauno ir Kuršių marios), dideli tvenkiniai. Būtina pridurti, jog „tvičingo“ pobūdis rodo, kad šis metodas geriausiai tinka spininguoti stovinčiame arba labai lėtai tekančiame vandenyje. Tad apibrėžus šias ypatybes, galima pakankamai drąsiai teigti, jog mūsų krašte „tvičingo“ metodo objektas – lydekos. Atskirais atvejais šiuo metodu galima pasinaudoti ž ejojant sterkus ir stambius ešerius. Todėl prieš ruošdamiesi užmesti stambų voblerį, turite būti tikri, kad ežere ar tvenkinyje medžioja tinkamo kalibro lydekos.

Sezoniškumo faktorius

„Tvičingo“ teoretikai laikosi nuomonės, kad šis spiningavimo metodas efektyviausias spalį ir lapkritį, o pavasarį – gegužę. Žodžiu du mėnesius iki užšalant ežerams ir tvenkiniams, bei sezono pradžioje.
Pirmiausia taip yra todėl, kad lydekos žiemos prieangyje medžioja stambesnį grobį. Tad dideliais vobleriais žvejoti yra parankiau, jei nori susikauti su trofėjiniu laimikiu. Antra, lydekos per šiltąjį sezoną yra įmitusios ir joms išjudinti reikalingi aktyvesni spiningininko veiksmai. Tad „tvičingo“ taktika (masalo šuoliavimas) ir šiuo atveju yra pamatuota.
Žinoma, tai nereiškia, kad „tvičingas“ yra vienintelis išganingas lydekų žūklės metodas rudens viduryje ir vėlyvą rudenį. Velkiavimas, vertikalus spiningavimas stambiais guminukais irgi duoda puikių rezultatų. Čia reikia teisingai pasirinkti masalą ir metodą, atsižvelgiant į konkrečias žūklės sąlygas ir vandens telkinį. Neabejotina viena – masalo dydis yra svarbus faktorius, kuris dažniausiai ir užtikrina žūklės sėkmę. Vėstant vandeniui labai susilpnėja lydekų metabolizmas, t.y. joms nebereikia sudeginti tiek energijos vaikantis grobį kaip vasarą. Plėšrūnės tampa daug išrankesnės ir rūšiuoja grobį. Stambūs vobleriai joks primena kokybišką produktą ir suveikia lydekų medžioklinis instinktas.
Tausokit meškerykočius

Šis perspėjimas – ne tuščias garsas. Dauguma spiningininkų pamiršta aplinkybę, jog pagal žūklės metodą ir masalų kalibrą reikia parinkti įrankius. Dėl elementarių klaidų žūklė dažnai būna neefektyvi. „Tvičingui“ naudojami stambūs vobleriai, kurių svoris – irgi solidus. Tokiems masalams reikalingas gana specialus meškerykotis. Jis turi būti, kaip sako spiningininkai, stangrus. Trūkčiojant masalą spiningu su laiba viršūnėle joks stambus vobleris šuoliukų nedarys. Tad patartina rinktis spiningus, kurių charakteristikoje įrašyta, jog jais galima svaidyti 28-50 g masalus. Žinoma, absoliutūs „kuolai“ puikiai tinka priversti voblerius šuoliuoti, tačiau sudaro neįpratusiam tam tikrų nepatogumų užmetant masalus. Todėl, renkantis spiningą patartina užčiuopti „aukso vidurį“ t.y. rasti spiningą su „fast“ tipo viršūnėle. Ji labai efektyviai sviedžia masalą į tolį. Patartina nepamiršti dar vienos aplinkybės – geriausia naudoti stangrius vienagyslius arba pintus valus ir rites su platokais valo būgneliais. Neelastingas valas užtikrina geresnį kontaktą su masalu, jį lengviau šokdinti, o ant plačių būgnelių pintas valas geriau klojasi, vadinasi, rečiau susipina.
Tempas ir stilius

Kai supranti, kad savo žūklės spiningu stilių kiekvienas kuria savaip, pirmiausia patartina pasirūpinti masalais. Vadinamuoju „tvičingo“ metodu galima ypač pasikliauti, jei turi tuziną patikimų modelių. Susiklostė taip, kad sąmoningai į madingąjį „tvičingą“ ėmiau gilintis, kai buvo prieinama japoniškų „Yo-Zuri“ voblerių gama, kurioje – ne viena dešimtis išradingai animacijai pritaikytų masalų. Klasikinis modelis – „Yo-Zuri 3D Shad minnow”, kuris yra ne tik pakimbantis, bet ir dviejų versijų – viena su ilgu liežuvėliu, t.y. giliai nerianti, o kita su trumpu liežuvėliu žūklei gelmėje iki pusantro metro. Šis hologramos savybes, kurios priklausomai nuo apšvietimo keičia masalo kontūrus, turintis masalas mūsų sąlygomis universalus. Gaila tik, kad gaminamos nedidelės šio modelio versijos, todėl šis vobleris veiksmingiausias vasaros pabaigoje, kai lydekos medžioja ūgtelėjūsį, bet vis dar smulkų šiumetį mailių. Na, o kas iš karto nori efekto, tas gali rinktis kitą labai veiksmingą ir išradingai animacijai pritaikytą masalą „Yo-Zuri Livebait Real Minnow“ (ypač tinkamos 11 ir 13 cm versijos). Klasikinių gamoje dar vienas unikalus vobleris – „Yo-Zuri Mag Minnow Floating“, o tiksliau devyniacentimetrinė jo versija. Tačiau pats įdomausias modelis – „Yo-Zuri Magnet Minnow“ (9 ir 12 cm). Šis vobleris buvo pirmasis, kuris sukonstruotas taip, kad jį galima užmesti toliau nei kitus. Voblerio korpuse įmontuotas mikrokonteineris, kuriame (priklausomai nuo masalo dydžio) keli šrateliai, o masalo priekyje silpnas magnetas. Sviedžiant masalą šrateliai atsiplėšia nuo magnetuko, susigrūda į masalo galą ir taip gerokai padidina jo inerciją, o tuo pačiu ir skrydį. Vobleris su pailgintu liežuvėliu gana greitai neria, tad jį drąsiai galima laikyti vienu parankiausių „tvičingo“ masalų. Na, o Nr.2 – “Yo-Zuri Crystal Minnow Suspending”, kurį gerausia naudoti didesnėje gelmėje. Šių dviejų masalų visiškai pakanka visavertei žūklei, bet tie, kurie ieško įvairovės, gali prie jų prijungti dar kelis „Yo-Zuri“ modelius – „Tobimaru“ (10,5 ir 13 cm), „Permalite Arc Minnow“ (9, 11 ir 13 cm), „Swing Minnow“ (9 cm).
Beje, dar vienas akivaizdus vadinamojo „tvičingo“ principas: šiai žūklei, kurios metu masalai šokdinami keičiant judėjimo tempą, geriausi yra natūraliai atrodantys vobleriai, maksimaliai imituojantys savo atitiktmenis gamtoje – ešerius, kuojas, stinteles, raudes.
Kokiu tempu plukdyti masalus? Į šį klausimą atsakymą galima gauti tik praktiniu būdu, t.y. konkrečią dieną, konkrečioje vietoje žvejojant tokiu stiliumi, kuris gali būti vadinamas „tvičingu“.
Lietuviška diagnozė

O dabar prisiminkime vieną pastabą, minėtą straipsnio pradžioje: joje sakoma, kad „ tvičingo“ apibūdinimas kiekvienam bent kiek patyrusiam spiningininkui kažkuo pažįstamas? Europą dabar užplūdo informacijos apie žūklę kituose žemynuose srautas, kuriame mirga žargoniški terminai, labai dažnai (jei ne dažniausiai) apibūdinantys tuos pačius metodus, kuriais nuo seno naudojamės. Kas paneigs, kad daug seniau nei užatlantėje ėmėme „animuoti“ pagal „tvičingo“ logiką?
Kad ir kaip mus klaidina įmantrus terminas, tačiau vadinamąjį „tvičingą“ reikia laikyti įprastu mūsų krašte lydekų žūklės metodu. Neabejotinai jo amerikietiškumas tik tas, kad naudojami didesni masalai. Manyčiau, kad tame nėra nieko nuostabaus, nes amerikonai visada taikosi į stambų laimikį, kuris jiems, matyt, asocijuojasi su lėktuvnešiuose įkūnyta gigantomanija. Pridursiu ir tokį faktą, kad už Atlanto 16-10 numerio kabliukai dažniausiai pažįstami tik tenykščiams muselininkams.
„Tvičingu“ reikia (tai būtų teisingiausia) vadinti tai kas perteikia kiekvieno spiningininko individualaus braižo subtilybes. Sutikite, kad kiekvienas aibę masalų išbandęs spiningininkas susiformuoja savitą žūklės stilių, atsirenka iš įvairių metodų tai, kas jam parankiausia, atitinka jo charakterį ir fizines ypatybes. Kiekvienas bent kiek įgudęs mūsų krašto spiningininkas gerai pažįsta naudojamų masalų savybes, o tie, kurie naudoja žūklei voblerius, be vargo pamokytų užjūrio teoretikus vesti net ir nedidelius vobleriukus su tokiomis vingrybėmis, kurios sunervina pačią įnoringiausią lydeką. Tad nė kiek neperdėsime pasakę, kad vadinamasis „tvičingas“ – rimta žūklės praktika, kurią mūsų spiningininkai naudoja seniai. Dar nuo tų laikų, kai žvejojome tik vartiklėmis, tačiau jau tada bandėme jas plukdyti išradingiau, leisdavome pauzių metu masalui sklęsti laisvai į gelmę.
Ne visada prasminga pasigauti madingu tapusį terminą ir tvirtinti, kad tai – ypatingas žūklės metodas. Tuo labiau nereikėtų suglumti, jei išgirsti nepažįstamą žodį – įsigilinęs dažniausiai supranti, kad mūsiškiai meškeriotojai tokiu metodu jau seniai naudojasi. Žinoma, jei labai norisi „tvičinguoti“, į sveikatą. Bet žinokite, kad amerikiečiai tik savinasi madų diktatoriaus vaidmenį, o iš tiesų didžioji dalis visų „amerikų“ jau atrasta. Tad šokdinkite voblerį, nesukdami sau galvos, kad už vandenyno tai vadinama „tvičingu“. Na, o mums, kad nereikėtų vargintis rašant kabutes masalo šokdinimą parankiausia vadinti animacija.

4553 dienų

NerijusM

Dekui Ciklidukas uz informatyvu aprasyma. As planuoju investuoti apie 600 litu sitam dalykui, gal turi parekomenduoti kazkokiu riciu ar kotu firmu?

4554 dienų

Zanelis

na apie sita reikala as nenusimanau, pabandziau-nepatiko, tik buk pasiruoses tikrai gera rite pasiimt, nes kitaip turesi vargo...ir treniruotis metyti jau ziema gali pradet, kad pavasari barzdos nesiveltu ;)

4557 dienų