Orai Vilnius

Nauja žūklės įrankių kolekcionavimo mada

imitacija3

Ši žinutė tikriausiai sužadins gerų minčių mūsų kolekcionieriams. Kita vertus (nors žeberklavimas Lietuvoje ir draudžiamas), ji turėtų sudominti ir meškeriotojus.
Šiaurės Amerikoje nuo seniausių laikų naudojamas savotiškas poledinio žeberklavimo būdas. Iš kaulo ar medžio padaroma žuvies imitacija, kurios ilgis nuo 8 cm iki pusės metro. Medinis masalas pasunkinamas švinu ir kuo patraukliau išdažomas. Dažomas ir kaulinis. Na, o žuvaujama taip: lede iškertama didoka eketė, į ją nuleidžiama pririšta prie virvelės minėtoji žuvies imitacija ir ja bandoma prisivilioti lydekas ir kitas dideles plėšrias žuvis. Žuviai atsidūrus pakankamai arti eketės, o tuo pačiu ir žvejo, duriama žeberklu. Pripažinkite, kad tokia žūklė nelengva. Ir žuvies gundymas ir jos nusmeigimas reikalauja ypatingos reakcijos, taiklumo ir vikrumo.
Mat negalima leisti plėšrūnei “paragauti” masalo. Beje, priviliota prie eketės žuvis čia stabteli tik akimirksniui, o paskui vėl sprunka į gelmes.
imitacija
Nors ir labai sportiškas, šis žūklės būdas ilgą laiką buvo primirštas. Pirmiausia turbūt todėl, kad norint juo užsiimti, reikalingas ledas ir... leidimas žeberklauti. Dėl šių aplinkybių mūsų dienomis poledinė medžioklė praktikuojama tik Kanadoje, Aliaskoje, Minesotoje, Viskonsine, Mičigane ir šiek tiek Masačiūsetse bei Vermonte. Tiesa, pastaruoju metu žeberklavimas su žuvų imitacijomis tapo kiek populiaresnis. Tačiau didžiausią populiarumą pelnė pačios žuvų imitacijos, nes jomis labai susidomėjo kolekcionieriai, renkantys įvairius medžioklės trofėjus. Per pastaruosius kelerius metus žuvys – masalai įgijo tiesiog neregėtą paklausą. Pavyzdžiui, turistų ir meškeriotojų gidas Oskaras Petersonas, miręs 1951 metais, savo gamybos masalus pardavinėdavo po 75 centus už vienetą. 1987 metais jie jau kainavo po 600 dolerių. Gi 1990 metų vasaryje garsiajame Sothbey aukcione Niujorke Petersono padaryta upėtakio imitacija buvo parduota už 18700 dolerių. Žuvų imitacijų kolekcionavimas tapo beveik tokiu pat prestižiniu, kaip ir ančių imitacijų, naudojamų šių paukščių medžioklėse, kolekcionavimas.
imitacija1
Šiuo metu apie šį primirštą žūklės būdą jau išleista keletas knygų ir išspausdinta nemažai straipsnių žvejų spaudoje. Rengiami netgi kursai ir seminarai norintiems jo pramokti. Žinoma, nesileisime šioje žinutėje į jo subtilybių aprašymą. Pateiksime tik keletą patyrusio meškeriotojo Džono Snou iš Viskonsino patarimų. Jo nuomone vietą žūklei reikia ruošti iš anksto. Galima, sakysim, 10 metrų skersmens plote (priklauso nuo gylio) primėtyti šakų, kad toje vietoje susirinktų daugiau sniego ir po ledu pasidarytų tamsiau. Plėšrūnai mėgsta pritemdytas dugno vietas. Eketė kertama užtemdytos zonos viduryje. Virš jos ištempiamas tentas, kad pro eketę nesismelktų šviesa, o virš jos būtų kiek galima tamsiau. Tada pro eketę kaip pro langą gali stebėti poledinį gyvenimą. Lydeka dažniausiai pastebi žuvies imitaciją jau pirmomis minutėmis ir pradeda ją sekti. Na, o toliau viskas aišku – tereikia neleisti jai sugriebti masalo. Sako, pasitaiko atvejų, kai lydeka taip įsikarščiuoja, kad pati iššoka ant ledo.

imitacija2

viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea