Orai Vilnius
Reklaminis skydelis

“Rapala TAURĖ 2014“. Žvalgyba praneša

4.7 kg

Pirmosios tarptautinės

Gegužės 17 –oji - diena, kada prie Luodžio ežero tradiciškai valstybių susiburs spiningautojai ir išbandys savo jėgas kovodami dėl „Rapala“ taurės, sparčiai artėja. Pasak organizatorių, šiemet laukiamas rekordinis dalyvių skaičius, o renginys netgi žada tapti tarptautinis – į jį žada atvažiuoti spiningautojai iš Latvijos.

Šie metai bus išskirtini ir pačiam Luodžio ežerui – nuo sausio pirmos, remiantis Zarasų savivaldybės, dalyvaujančios „Žvejų rojaus“ projekte,  prašymu, Aplinkos ministerija jame uždraudė verslinę žūklę. Šis faktas tapo nepaprastai geru precendentu, kuriuo, tikėkimės, paseks ir kitos Lietuvos savivaldybės, neabejingos savo krašto žmonių gerovei

Ir vis dėl to, vienas faktas truputį neramino. Pernai žurnalo „ŽvejOK“ redakcija, aplinkosaugininkai ir Gražutės regioninio parko direkcija sulaukė daugybės meškeriotojų skambučių, kurie piktinosi dešimtimi tinklų, praeitų metų rudenį skersai išilgai išraizgiusių ežerą. Matyt, žvejai verslininkai, sužinoję, kad nuo kitų metų jie šiame ežere taps „persona non grata“, stengėsi paimti iš ežero viską, ką gali, prisidengdami tuo, jog esą iki to laiko dar nepagavo jiems skirto limito. Aplinkosauga, kiek teko girdėti, į tai sureagavo vėluodami, tad kurį laiką tinklininkai dirbo išsijuosę.

Įdomu, kaip tai realiai atsiliepė lydekų ištekliams ežere?

Tai reikėjo išsiaiškinti. Kaip ir tai, kokios ežero vietos šiais metais yra perspektyviausios, kokie masalai veikia ir ko galima tikėtis.

Sniegas gegužį

Gegužės 5 -6d. sodyboje prie Luodžio ežero mūsų susibūrė 2 ekipažai – 2 „Rapala‘ komandos nariai – šių eilučių autorius ir Arminas Adakevičius bei laidos „Vienam Gale Kablys“ kolektyvas, pasikvietęs į svečius žinomą lydekų gaudymo „guru“ Rimą Ramoną.

Žūklės sąlygos šįkart buvo nepaprastai atšiaurios – atsisukęs gūsingas Šiaurės vakarų vėjas ežere šiaušė nemenkas bangas, kad tarpais reikėjo nuo jo gelbėti įlankose, vėliau dangus  nepašykštėjo lietaus ir net  sniego. Iš patirties žinau, kad tokiu metu lydekų aktyvumas labai sumažėja, jos guli ant dugno ir jas priversti griebti voblerį tampa sudėtinga. Na, bet ką darysi, kaip sakoma kariuomenėje –„ sunku mokymuose, lengva mūšyje“.

Tradicinės vietos nesužavėjo

Pirmas rytas, kurį skyrėme senų ir naujų vietų žvalgybai, privertė sunerimti. Per pirmąsias tris valandas kibimo taip ir nematėme, nors praplaukėme sėkmingiausias praeitais metais varžybų vietas . Tradiciniai sėkliai, pakrantės nendrynai buvo visiškai tušti – echolotas rodė žuvį, suėjusią į gilumą ir susikoncentravusią viduriniuose vandens sluoksniuose. Matyt, tai lėmė staigia nukritusi ežero vandens temperatūra, visame ežero svyravusi maždaug tarp 9,5-10,8 laipsnių Celsijaus.- Ką daryti? Šiuo klausimu susikambinau netgi su savo bičiuliu Nikolajumi, gyvenančiu netoliese. Jis patvirtino, kas atšalus orui vietiniai gaudo Luodyje tik pavakaryje – kibimas prasideda tik apie 18 valandą, iš ryto neverta net laiko gaišti.

ieskok tokiu vietu ir pagausi

Papietavę dar sykį išplaukėme į ežerą. Oras kiek pasikeitė – vėjas nesumažėjo, tačiau iš už debesų švystelėjo saulutė. Rimo ir Pauliaus ekipažas pasidavė į šiaurinį pakraštį, mes vis dar tikėjome Šiaurės rytinių ežero įlankėlėmis – pernykščių lydekų „ganyklų“ patrauklumu. Pirmosios dvi valandos praėjo be rezultatų, tačiau vėjui kiek aprimus ir atėjus „pažadėtajai“ 18 valandai, Neptūno „aruodai“ atsirišo – pradžioje Arminas, o vėliau ir aš džiaugėmės ribinio dydžio lydekaitėmės, kurio atakavo iš pat nendrių didelius „Flat Rap“ voblerius. Po kelių pagautų žuvų tapo aišku, kad mėtant į nendres „silkių“ pagauti galima, o jų tarpe ir vieną kitą ir „įskaitinę“, taigi laikantis tokios taktikos, kažkokį rezultatą parodysi. Tačiau kurgi slepiasi tikrosios Luodžio lydekos, sveriančio po kelis kilogramus?

Vakare prie vakarienės stalo susitikome su Rimu Ramonu ir Pauliumi Korsaku, kuriems pasisekė labiau. Šiauriniame pakraštyje jie irgi pradžioje tik grožėjosi gamta, tačiau apie šeštą valandą netoli nendrių linijos  suradus 2,2-3 metrų dugno skardį, iš jo „pakėlė“ 3 kilogramines margašones. Dar vieną , gerokai didesnė lydeka esą buvo atsaivijusi Pauliaus voblerį, tačiau paskutiniu metu apsisuko ir nuplaukė.

 Jiems geriausia suveikė klasikiniai juodai balti „Rapala“ „BX“ vobleriai, tiek paprasti vienadaliai, tiek ir dvidaliai skęstantys.

Tvičingas prieš krankbaitus

Kitą rytą reikėjo spręsti dilemą – ką daryti, grįžti į vakarykščius sėklius ar visgi ieškoti lydekų mažiau žinomose ir gilesnėse ežero vietose? Nusprendėme surizikuoti r pasiduoti į gylius, juk šios išvykos vienas svarbiausių tikslų – išžvalgyti kuo daugiau žūklės vietų ir išbandyti „Rapala“ masalų ir žinoma, pasidalinti informacija su būsimais varžybų dalyviais. Taip pat susitarėme žvejoti skirtingomis technikomis – Arminas tradiciškai liko ištikimas tvičingui, pasiėmęs į valtį masalų dėžes  tiks su tvičinginiais „Rapala“ vobleriais – „Max Rap“, „HUsky jerk“ „Clakin Minnow“ bei universaliausias BX“,  aš apsiėmiau su juo varžytis „Ratlinais“ – „Rattlin Rapala bei „Rippin Rap“ bei visais įmanomais „Rapala“ krenkais“, pradedant klasikiniais į įvairų gylė neriančiais „DT“, baigiant „Clakin crank“ ir kt., tuo pačiu norėdamas išbandyti bei, jei pavyks - pakriškštyti „ savo naują „G.Loomis“ krankbaitinį kotą. Jei jau varžytis, tai varžytis.

Rimo ir Pauliaus ekipažas nuplaukė į vakarykštę vietą, kur jie rado lydekas.

Radai „baltą žuvį“ – lauk lydekos

Silkes megsta Flat rapPradžioje sukiojomės pro gilesnę  centrinę ežero dalį ir echolotu ilgai ieškojome „baltos“ žuvies būrių – geriausio orientyro, kad netoliese turėtų būti ir jas „ganančių“ lydekų.  Netoli didžiosios Luodžio salos pavyko aptikti nemažą sėklių, išeinantį maždaug iš 6 metrų gelmės į pusmetrio gylį. Jo viršų tirštai dengė vandenžolių kilimas, o echolotas net juodavo nuo piešiamų didesnių ir mažesnių žuvies – greičiausia kuojų ar karšiokų simbolių. Užsiinkaravome vatį gelmėje, kad pavėjui galėtume pasiekti sėkliaus kraštą. Kol aš krapščiausi su voblerių dėžutėmis, ieškodamas, kokį čia „skanėstą“ pasiūlius lydekų dėmesiui, Arminas švystelėjo voblerį  link sėkliaus ir pradėjo jį „daužyti „ tvičingo“ ritmu. Kad kažkas atsitiko, supratau iš kažkokio keisto aiktelėjimo- pakėlęs galvą išvydau sujaudintą kolegos veidą, perlinkusį „kuolinį‘ G.Loomis džerkbaitinį kotą bei besisukanti multiplikatoriaus būgnelį. Sprendžiant iš viso to, šį kartą masalu susidomėjo kažkas rimtesnio.

Nors vanduo šaltas ir lydekos šioje Lietuvos dalyje ko gero, dar ne visa spėjo atsitiesti po neršto, žuvis kovojo rimtai, vis nerdama po valtimi ir neleisdama jos pagriebti.Kadangi graibšto valtyje neturėjome, teko veikti atsargiai. Ir tik po kelių minučių pačiupau už sprando Armino privestą lydeką už sprando ir švystelėjau ją į v altį. Ten atkabinome žuvį, išmatavome ir pasvėrėme. 90 centimetrų ir visi 4,7 kg svorio – gyliai nenuvyl - 1:0 tvičingo naudai. O gal vis dėl to atsitiktinumas?Kolega akimis glostė savo 13 cm gelsvai juodos spalvos „Max Rap“, priskirdamas laurus jam.

Faktas, kad Lydeka arba atsekė masalą nuo pat sėkliau žolių, arba pasikėlė dėl metrą neriančio masalo iš kelių metrų gylio. Dabar jau nepasakysi, bet esminė mūsų prielaida iš esmės pasitvirtino – didesnių lydekų šiuo metu reikia ieškoti ties didesniais sėkliais, ieškant didesnių baltos žuvies sankaupų.

Tikrinome visą povandeninio kalno perimetrą toliau, vėliau persikraustėme prie panašaus sėkliaus, tačiau daugiaukibmų nebuvo.  Vėjas pakilo toks, kad praktiškai voblerio mesti nereikėjo – pakeli jį, ir jis pats, vyniodamas ritės būgną nuneša jį tolyn. Pradėjo nebelaikyti ir kokius 8 kg sveriantis inkaras. Norėdami pasišildyti, buvome įlindę įį užuovėją, bet seklioje įlankėlėje nesimatė nebuvo nei baltos žuvies, nei kibimų. Teko vėl grįžti į vėjo košiamą ežero dalį.

Pralaukiant atkreipiau dėmesį į sąsmauką , skiriančią sėklių ir salą. Jos viduriu, ėjo kokio 100 metrų ilgio ir 20 m pločio, apie 5 metrų „griovys‘, o jo „šlaitai‘ staigiai „lipo“ į viršų. Užsiėmėme vietą prie ‚griovio‘ pradžios, kad galėtume masalus temti pačio skardžio kraštu. Istorija pasikartojo – kol ieškojau masalo, Arminas, švystelėję dvidalį, išblyškusį ešerį primenantį svidalį „BX“, jau kovojo su gražia lydeka, kuri netrukus tokiu pat būdu, kaip ir pirmoji atsidūrė valtyje. 2,2 kg, visai nebloga - 2:0 tvičingo naudai. Maždaug po 15 minučių kolegos spiningas vėl linko žemyn – jau gavęs „kovos krikštą“  13 cm geltonasis „max Rap‘ buvo panašios kaip antroji lydekos dantyse. Šios net nesvėrėme , tik nufotografavę paleidome į ežerą. 3:0 be konkurencijos karaliauja tvičingas - krankbaitai, matyt, šiuo metu per agresyvūs, vanduo visa dėl to labai šaltas.

Tuo šią žvejybą ir baigėme. Kolegoms vakarykštėse vietose sekėsi prasčiau, tačiau pora lydekų iki jie kilogramo sugavo. Žžvejojo jie dar vakarą ir kitos dienos rytą – kibimas, pasak jų, kiek atšilus pagerėjo – per 2,5 dienos jie sugavo per 12 lydekų, tiesa, mūsų svorio rekordo nepamušė. Lydekų Luodyje tikrai yra!

Pastebėjimai

Kokios gi išvados prie šios „žvalgybinės‘ žūklės Luodyje?

Sakyčiau, pagrindinė - lydekų ežere tikrai nesumažėje ir jų galima pagauti – verslininkai tikrai jų „neišsėmė‘. Antra – kadangi šis pavasaris kitoks, nei pernykštis, tai ir lydekų buveinės skiriasi. Nebūtinai, ten kur kibo pernai, gaudysime ir šiemet, manau, nebūtinai perspektyviausia taktika bus plaukimas palei pakrantės nendrių liniją ir mėtymas į ją – lydekų seklumoje bent dabar nedaug. . Nors ką čia gali žinoti – iki varžybų dar savaitė laiko, per tą laiką gali pasikeisti ir orai, vandens temperatūrą, ir lydekų buveinės. Bet kuriuo atveju verta sekti vandens temperatūrą. Atkreipėme dėmesį, kad daugiausia kibimų buvo ten, kur echoloto daviklis rodė – beveik 11 laipsnių , ir visa nekibo ten, kur vanduo buvo šalčiausias – 9,5 laipsnio. Nemanau, kad tai sutapimas.

Trečia – tvičingas yra tvičingas – lydekos bent jau žūklės metu buvo labai neaktyvios ir masalą atakuodavo praktiškai vien ilgokų pauzių tarp trūkčiojimų metu – agresyvesni ir greičiau traukiama masalai buvo ignoruojami. Vėlgi, nėra garantijų, kad taip bus ir varžybų dieną, bet vis dėl to...

2.2 kg  BX 12 Svimer

Na, ir ketvirta – varžybų metu dauguma renkasi taktiką plaukioti netoli kranto iš mėtyti sekliau nešančius masalus į seklumą , tikintis pagauti tegul ir ne pačių didžiausių, bet visgi daugiau lydekaičių. Tokia taktika dažniausia nenuvilia, bent jau nepalieka su nuliu, kita vertus, jeigu galėčiau kaip dalyvis dalyvauti šiose varžybose, eičiau va bank – tikrinčiau gilesnių sėklių ir alų šlaitus. Žinoma, tokiu atveju turi nemažai galimybių varžybų gale likti „su nosimi“, bet kartu – ir įkirsti tikrai rimtą vieną ar kelias lydekas ir tapti šių nugalėtoju. Ši žvalgyba parodė, kad Luodyje per 2 kg sveriančių tikrai yra ir jas realu pagauti, jei esi pasiryžęs palikti švendrynus ramybėje ir žvejoti sėkliuose ir gilesnėse vietose. Šiaip ar taip, mūsų komanda per kelias valandas pagavo per 9 kg žuvies – pernai su tokiu rezultatu būtime laimėję.

Ir pabaigai- apie voblerius.

Pats „pakrikštijau“ – 10 cm „Flat Rap“ ir 12 cm „BX“ „blankiųjų“ ešerių, Arminas pagavo ant 13 cm geltono  „Max Rap“, 16 cm blizgančio „Flat Rap“ , 12 cm „BX Swimer‘ ešerio, Rimas su Pauliumi gyrė BX minnow silverį, vėlgi, tuos pačius ešerius, o taip pat geltoną upėtakio spalvinimą, „Max Rap“ deep juoda baltą voblerį bei kuojos spalvinimo „Clackin Minnow“.

Max rapas skanus

Kitaip tariant, galima įžvelgti tendenciją, kad kaip ir pernai vyrauja gana blankūs –juodai baltos arba žalsvai baltos spalvos minnow tipo vobleriai, vienintelė išimtis – geltos spalvos „Max Rap“ ir upėtakio spalvinimo „BX“, suveikusios šviečiant saulei.

Viskie „fire tiger“, raudongalviai, „salotos“ kol kas tyli, bet vėlgi, ką gali žinoti, kas bus per varžybas...

Iki susitikimo prie Luodžio kranto

Reklaminis skydelis
viso 0 nariai dabar klube
Prisijunkite su facebook
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Svetainių kūrimas Via leaurea