Minijos vidurupio žiobriai, arba žūklė „su burbulu“

Ketvirtadienis, 15 Gegužė 2014 09:41

Parašė Dalius Rakutis

Nuo senų laikų žiobris man buvo kiek mistinė žuvis. Tada, kai daugiausia laiko praleisdavau su plūdine rankoje, šių žuvų žūklė buvo už įstatymo ribų, o vėliau, kai ši meškerė nuėjo į „antrą planą“ užleisdama vietą „jo didenybei spiningui“, retai kada beišsiruošiu specialiai žiobrių gaudyti.

Norėdamas užpildyti šios srities „išsilavinimo“ spragą, o kartu – pažiūrėti į šį procesą kiek įmanoma pradedančio žvejo akimis, mielai priėmiau laidos „Šiandien kimba“ vedėjo Sauliaus Vigraičio kvietimą pažvejoti Minijoje netoli Gargždų su žinomais plūdinės žūklės specialistais – Gargždų sportinės žūklės klubo „Pyla“ sportininkais Martynu Baranausku ir Viliumi Beinoriu. Manau, kad šie įspūdžiai bus įdomūs visiems, kurie kada nors planuoja išbandyti laimę Minijos vidurupyje arba kuriems žiobrių žūklė dar turi daug klaustukų.

Jei jau žiobriai juda – oro permainos nebaisios

Balandžio 2-oji, diena, kada sutarėme traukti prie Minijos, išsiskyrė ypatingu šaltumu. Sauliaus visureigio termometras automagistralėje rodė 5 laipsnius žemiau nulio, tačiau judant į vakarus truputį atšilo – atvykus į Gargždus rodė visu laipsniu daugiau. Iš patirties žinau, kad naktinė šalna pavasarį, bent jau gaudant baltą žuvį vidurio Lietuvos dalyje, yra nedėkinga meškeriotojui, tačiau Saulius, žvejojantis Minijoje ir kitose pamario upėse žiobrius, nuramino – jei vandens lygis geras, o žiobriai upėje yra – vis tiek jie kibs. Ką gi, beliko patikėti. Gargžduose sulaukę savo gidų, pajudėjome pietų kryptimi ir po keliolikos minučių jau buvome prie upės. Minija ties Gargždais savo pločiu man primena Dubysą ties automagistralės Kaunas–Klaipėda tiltu. Tik vietos čia kur kas labiau urbanizuotos, nėra tokių aukštų šlaitų bei miškų, o ir vanduo, panašu, neturi tokio rudo atspalvio, kokiu pasižymi Maironio garsiajame eilėraštyje „Lietuva brangi“ apdainuotoji upė. Kad upė gausiai lankoma meškerės brolių, išdavė smarkiai nutrypti abu krantai. Pylos gidai. Tačiau vos atvažiavus stiprios konkurencijos nesimatė – vos pora automobilių stovėjo nedidelėje, panašu – „natūralios kilmės“ – pačių meškeriotojų automobilių ratų padarytoje aikštelėje prie upės. Kolegos tuoj išsilakstė paupiais ir užėmė geriausias vietas, aš pasirinkau į upę išsikišusį plotelį tarp dviejų medžių, iš kurio patogu žemyn pasroviui leisti plūdę su masalu. Vienas iš gidų, Vilius, sakė, kad prieš kelias dienas čia tikrai gerai kibo žiobriai.

„Kolūkyje“

Vos spėjau susiraišioti meškerę, kai ties savimi išvydau praplaukiančias bent dvi savadarbes plūdes, paplukdytas maždaug už gerų trisdešimties metrų išdygusių vietinių meškeriotojų. Maža to, anapus pasirodęs aštuntą dešimtį peržengęs meškeriotojas į mano pusę pradėjo svaidyti dugninę su lengvu svareliu. Užmeta ir laiko įtempęs valą, kol srovė jį per keliolika sekundžių priplaka prie ano kranto, tada vėl meta. Matyt, nors kolūkinė santvarka pokaryje būtent šioje Lietuvos dalyje sunkiausiai skynėsi kelią, bet užtat įsitvirtino žmonių sąmonėje ilgam – po vieną ar ties savimi čia žvejoti nemadinga. Antra vertus, negali pykti – manevruodamas tarp dviejų (o netrukus ir trijų plūdžių) bei vienos lyg povandeninis laivas judančios neregimos dugninės sistemėlės turi galimybę lavinti plūdės valdymo bei pratraukimo pro kelis valus sugebėjimus – žvejodamas vienas tokių įgūdžių tikrai neįgysi. Na, bet užaugusio Kaune ir žinančio, kas yra Nemuno krantinė, tokia situacija nenustebinsi – jeigu jau žvejoti kolchoze, tai kolchoze – prisiminsime senus laikus. Leidžiu savo 4g salotinę „Cralusso“ plūdę pasroviui, kas metras ar du bandydamas keturių su trupučiu metrų ilgio meškere lengvai prilaikyti. Plūdė niurkčioja nuo įvairių dugno nelygumų, kol vienoje vietoje gražiai stabteli; kilsteliu meškerykotį ir netrukus jaučiu nedidelės žuvelės spurdėjimą. Ėgi gružlys, bet toks gražus, „smetoniškas“ – senokai buvau tokį pagavęs. Kiti plūdės plukdymai nerezultatyvūs, kol uodo trūklio lervą pakeičiu į mažą sliekutį. Tada plūdė vėl niurksi ne  vien „pagavus“ dugną: kimba, anot kolegų iš Gargždų, gražūs „bėgūnai“ – riebūs strepečiai.

Būtų gal ir visai nieko, jeigu vietiniai, plukdydami pro mano kojas savo kaštono dydžio putplastines plūdes, laikas nuo laiko neištrauktų kitokių, baltų kaip pienas, aršiai besipriešinančių kur kas didesnių žuvų. Kairėje, už gero šimto metrų matau, kad ir Saulius nemiega – jo operatorius Algis turi darbo, filmuodamas ištraukiamus žiobrius. Netgi seniokas aname krante savo dugnine vieną žiobrį parsitraukia, tiesa, užkabinęs jį už apatinio peleko. O man vėl kimba tik tie žemaitiški „bėgūnai“, nors pasiusk. Prie viso to džiaugsmo dar ir su meškere kažkas ne taip. Ar tai valas kur apie žiedelį užsimetė, ar ritė kvailioja – nenori slinkti valas per žiedus, nors tu ką. Nieko tokio, pasirodo, žiedelių vietoje styro balti ledokšniai. Įkiši viršūnę į vandenį ir vėl kelias minutes gali žvejoti.

Tiesa paprastume, arba „burbulo“ fenomenas

Po geros valandos, pralaimėdamas vietiniams meškeriotojams rezultatu – 5 strepečiai ir gružlys prieš jų 6 žiobrius – kapituliuoju ir palieku savo vietą. Kažkas čia ne taip, – pasidėjęs meškerę stebiu, kaip gaudo mūsų sportinės žūklės pažiba Martynas Baranauskas, turbūt geriausiai žinantis vietinių žiobrių būdą. Tuo galėjau įsitikinti, kai jis vienas per dešimtį minučių ištraukė 3 gražius žiobrius.

Martyno ir kitų šio žygio dalyvių naudojama sistemėlė labai paprasta – paprasčiausias paternosteris, surištas per trišakį suktuką, tik vietoj slyvutės naudojama 2–3 užspaustų svarelių „girlianda“. Iš įdomesnių dalykų mačiau tik fosforinį kembriką, užvertą prie kabliuko, ir, žinoma, plūdę – rutulio formos, gal kokių 4g keliamosios galios neįmantrų putplasčio dirbinį. Jeigu tokia žvejotų paprastas meškeriotojas, nesistebėčiau, bet kai gaudo Lietuvos čempionas – atrodo keista. Tik tol, kol neįsigilini į esmę ir neįsitikini, kad tokia sistema gaudant žiobrius išties turi nemažai privalumų. Visų pirma, putplastinis burbulas didele jėga velka dugnu svarelį, ir plūdę srovė panardina, kitaip nei daugumą firminių plūdžių, tik kabliukui „mirtinai“ užsikabinus už dugno kerplėšos. Todėl nebūtina jo prilaikyti meškere – galima žvejoti ir metant prieš srovę, statmenai į kitą krantą ir t. t. – sistemėlė vis tiek veikia. Antras privalumas, būdingas ir kitoms tokio tipo plūdėms, neturinčioms antenos – nuplukdžius plūdę toli pasroviui ir pakirtus, ji nekelia didelio, žuvis baidančio garso, atvirkščiai: dideliu plūdrumu pasižyminti „burbulinė“ plūdė visada iššauna į viršų, ir ją lengva parsivilkti vandens paviršiumi. Na, ir trečias privalumas – žinoma, aktualus tik gaudant kolchozuose – antenos neturinti plūdė ne taip kliūna už kitos meškerės valo, todėl net sukryžiavus su kolega valus dažniausiai pavyksta išvengti jų susipainiojimo. Tiesą pasakius, tokia plūdė nėra vien gargždiečių meškeriotojų išradimas – panašiai gaudant teko matyti ir žiobriautojus Dubysoje bei Šventojoje, labai panašiai „baltą žuvį“ žvejoja ar, tiesą pasakius, „kabliauja“ nuo Nemuno krantinės ir Druskininkuose. Šis būdas labai paprastas, tačiau gaudant žiobrius ir kitas „dugnines“ žuvis gana efektyvus. Tuo įsitikinau, kai pats pabandžiau susirišti tokią sistemą. Tiesa, gargždietiško burbulo plūdės neturėjau, tačiau šiam reikalui pritaikiau vilnietišką, kiek ištęstą putplastinę plūdę, kaip suvenyras gulėjusią mano plūdžių dėkle daugelį metų. Perėjęs į kitą vietą, ten pagavau porą „garbės“ žiobrių ir strepetį, dar kelis garantuotus kibimus pražiopsojau iš nepatyrimo. Mat gaudant tokiomis plūdėmis neverta laukti, kol žuvis visiškai panardins plūdę – ji jautrumu nepasižymi. Ilgesnis plūdės pristabdymas, vedimas į šoną ar tiesiog šiaip įtarimas, kad kažkas ne taip, – ir iškart reikia kirsti. Kadangi pagautų žuvų laidai buvo per akis, dar prieš pietus baigėme žūklę. O kol kolegos vyniojosi meškeres, pakalbinau mūsų gidus, jau minėtą Marių ir Vilių, kurie mielai pasidalino žiobrių žūklės patirtimi Minijos vidurupyje. Perteikiu jų mintis.

Keturi Minijos žiobrių žūklės sezonai ir perspektyviausios vietos

Į Miniją žiobriai suguža dar iš rudens, matyt, kažkiek atplaukia ir žiemą. Jei žiema šilta ir vandens lygis ne per aukštas – labai puikiai jų gali pagauti ir sausio, ir vasario mėnesį. Tačiau gausiausias žiobrių užėjimas ir pačios geriausios jų žūklės būna pavasarį, išėjus ledams ir kiek nukritus upės vandens lygiui. Kada žiobriai pradeda gerai kibti Minijos vidurupyje, priklauso ne tiek nuo kalendoriaus, kiek nuo vandens lygio. Vilius Beinoras. Tam, kad šios žuvys gerai kibtų, būtina, kad Minijos vanduo gerokai paslūgtų. Pavyzdžiui, šiais metais labai aukšto vandens beveik nebuvo, ir žiobriai pradėjo neblogai kibti jau kovo viduryje. Kitais metais juos reguliariai gaudyti pradedi tik balandžio mėnesį ar net antroje balandžio pusėje. Geriausios žiobrių gaudymo vietos pavasarį apie Gargždus – žemiau garsiosios Pylos, išgriautos Minijos užtvankos, kur žuvis, judėdama į nerštavietes, natūraliai sustoja ilgesniam laikui. Dėl to žiobrių traukimo metu čia būna daugiausia žvejų, ir rasti laisvą vietą beveik neįmanoma. Tačiau užtenka pavažiuoti pasroviui kiek toliau, ir laisvų vietų gali rasti kaip ir žiobrių – ne visi telkiasi ties pačia užtvanka, nes ir prieš ją yra nemažai šių žuvų nerštaviečių. Tikėtis žiobrių ties Gargždų tiltu ar kur kitur ankstyvą pavasarį aukščiau užtvankos neverta – gali pagauti tik atsitiktinę žuvį. Mat pakilus vandeniui užtvanką perplaukę žiobriai paprastai nestoja ir iškart kyla upe aukštyn į nerštavietes, kurių gali rasti net 30 km aukščiau Gargždų, ties Kartena ir dar aukščiau. Žiobriai gerai kimba iki pat draudimo pradžios, tik kiek skiriasi jų gaudymas.

Štai dabar, balandžio mėnesį, efektyviausia yra aktyvi žūklė plūdine tikrinant didelius upės vagos plotus, o gegužės mėnesį, upės vandeniui nuslūgus ir praskaidrėjus, o žiobriams – susitelkus upės duobėse, efektyvesnė yra dugninė. Juo labiau, kad apie balandžio vidurį–antrąją pusę į Miniją suplūsta tuntai aukšlių, kurios trukdo žvejoti plūdine, čiupdamos praktiškai bet kokį srovės nešamą masalą. Vasarą, pasibaigus draudimui, ne visi žiobriai išplaukia atgal į jūrą. Nemaža jų dalis lieka, ir juos ties pačiais Gargždais, aukščiau užtvankos, galima sėkmingai vilioti visą šiltąjį metų laiką. Vasarą žiobrių skonis keičiasi. Pavasarį jie iš esmės domisi uodo trūklio lerva, o vasarą teikia pirmenybę musės lervoms, sliekams, kartais net kukurūzams bei kitiems augaliniams masalams, pradeda reaguoti į jaukinimą. Nemažas „šviežių“ žiobrių užėjimas į Miniją būna rudenį, tačiau retai kada tenka juo kaip reikiant pasidžiaugti, nes prasideda didysis draudimas. Pavyzdžiui, pernai žiobriai į upę sugužėjo tik spalio pabaigoje, ir jų pažvejoti neteko. Tas rudeninis draudimas visiems vietiniams atrodo nelogiškas – gaudydamas žiobrius plūdine nei lašišos, nei šlakio nepagausi. Galų gale, jei kažkokiu stebuklingu būdu ir pagausi – tikrai atskirsi šlakį nuo žiobrio ir paleisi – baudos už šias žuvis tikrai didelės. O kai meškeriotojai nuvejami nuo upės, gerokai palengvėja gyvenimas brakonieriams. Minijoje ypač populiarūs vadinamieji „televizorininkai“, išgaudantys daug žiobrių ir kitų žuvų. Vienas toks veikėjas pernai plačiai gyrėsi net 12 kg lašišą šiuo įrankiu pagavęs, kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti.

Sėkmės garantai – slūgstantis vanduo ir nuolatinis judėjimas krantais

Aktyviausi žiobriai būna tada, kai Minijos vanduo staigiai nuslūgsta. Tada jie sustoja vienoje vietoje ir maitinasi. Blogiausias variantas, kai vanduo kyla – tada žiobriai pasileidžia upe aukštyn, ir juos pagauti labai sunku. Gaudant žiobrius galioja taisyklė, kuri retai kada nuvilia. Jei vanduo pakilęs – bandyk plukdyti plūdę palei krantą, jei slūgsta ar yra nuslūgęs – ieškok žiobrių upės vagoje, kur jie glausis už kokio akmens, dugno skardžio ar kito objekto, stabdančio srovę. Žiobriai – nedideliais būreliais gyvenančios žuvys, todėl geriausia jų gaudymo taktika – judėjimas krantais. Pabuvai vienoje vietoje, pagavai kelias žuvis, nustojo kibti, ir judi toliau. Laukti, kol jie atplauks, neverta – geriau pačiam jų ieškoti. Visada reikia labiau tikrinti upių posūkius, įlankėles, kitas vietas, kur upės dugnas nelygus, matosi kokie sūkuriukai. Tokiose vietose žiobriai laikosi ilgiau ir ne po vieną. Jei pagauni iš upės vidurio, kokioje lygumoje, tai greičiausiai pataikei pagauti praplaukiančią žuvį. Pavasarį gaudant žiobrius dažnai papuola meknių, kurios, matyt, atplaukia kartu su pavasariniu potvyniu. Nuo gegužės daugiau pasitaiko šapalų, karšių, ešerių. Vasarą apskritai šapalas ir ešerys yra pagrindinės Minijos žuvys.

Minijoje žiobriai yra gerokai susmulkėję, todėl pastaraisiais metais šių žuvų gaudyti dažniau važiuojame į Bartą ir kitas Latvijos upes. Standartinis Minijos žiobris paprastai sveria tik 300–500 g, o va kaimyninėje šalyje vyrauja kone dvigubai augesnės žuvys. Didžiausias žiobris, kurį iki šiol turbūt prieš kokį penketą metų pavyko mums pagauti Minijoje, svėrė 1,2 kg. Jau seniai negirdėti, kad kas dabar tokių pagautų. Manome, kad žiobrių „selekciją“ atlieka Baltijoje bei Kuršių mariose stovintys žvejų verslininkų tinklai – dažnai pagautas žiobris, sprendžiant pagal sužeidimus, būna pasprukęs iš tinklo, o kartą spiningu pavyko sugauti šlakį, kuris buvo išplėšęs tinklo akį ir ją nešiojosi.

Kiekvieną pavasarį į Minijos vidurupį žiobrių gaudyti suguža nemažai meškeriotojų iš Telšių, Klaipėdos, kitų Žemaitijos miestų. Minijos krantai patogūs, talpina gana daug žvejų, tad žiobrių „ėjimo“ metu čia susiburia nemaži žvejų „kaimeliai“. Jeigu dar neteko čia žvejoti – galite pabandyti laimę ir jūs. Jei netingėsite šių žuvų paieškoti – tikrai pagausite.