Varžybos RUNOS taurė 2013

Antradienis, 16 Liepa 2013 06:29

Parašė Vidas Vilčinskas

Ankstyvą šio šeštadienio rytą per Kauno HES-ą Šlienavos link traukė visas karavanas laivelių. Jau trečiąkart  rengiamos Runos taurės velkiavimo  varžybos šiemet sutraukė 22 komandas. Pernai buvo tik 16. Registracija baigta 8:00 ir iki 15:00 visos komandos išvairavo savo „žirgus“ į marių platybes.

Man, kaip laivelių entuziastui, buvo įdomu, ką naujo pamatysiu šioje srityje. Deja, priekabos gan primityvios ir čia tikrai yra ką tobulinti. Laivelių ilgiai dažniausiai apie 3,30m. Pora buvo arti 4m ilgio. Visi PVC. Nebuvo nei vienos guminukės.  Nebuvo nei vieno velkiautojo irklais. Tik vieną komandą sudarė vienas žmogus. Visi kiti buvo po du. Ir man pikta ant įstatymų leidėjų ir gaila to žmogaus, kuris dėl įsigaliojusių draudimų negalėjo nuleisti trečio spiningo, kas smarkiai sumažino jo šansus, palyginti su kitais. Varikliai visi iki vieno keturtakčiai vidaus degimo. Ir nei vieno elektrinio. Tai kalba apie tai, kad net velkiaujant, kur tyla ypač aktuali, elektrinių variklių era su jų pusės centnerio svorio akumuliatoriais ir labai ribotu plaukiojimo laiku bei daug laiko reikalaujančiais krovimais jau baigėsi. Turėkite tai omenyje, žvejai. Dabartiniai keturtakčiai – lengvi, galingi ir tylūs. Gal kiek triukšmingumu išsiskyrė Yamaha.  Taip pat nebuvo nei vieno taip nekenčiamo  dvitakčio, kuris savo rėkimu „apnuodydavo“ žūklę per kelis šimtus metrų aplink. Ir laimikiai tik įrodė, kad nedidelio galingumo keturtaktukas – pats tas velkiaujant. Reta komanda grįžo be poros puikių starkių ar gražuolio salačio.

Dar labai įdomu buvo pamatyti naujus pripučiamus  laivelius (tame tarpe ir RUNOS brendo) su didelio slėgio pripučiamu dugnu. Tokio laivelio dugnas kietas kaip lenta. Masė nedidelė. Kylys aukštas. Tas jį padaro kažkiek panašesnį į RIB-us. Plaukimo ir eigos savybėmis tai ir būtų kažkas tarpinio tarp klasikinio laivelio ir RIB-o,  tik čia nėra atskirai įdedamo to taip sunkiai montuojamo masyvaus dugno, po kuriuo prisikaupia visokio šlamšto ir paskui tą laivelį žaloja. Dugnas čia priklijuotas prie pripučiamo borto be jokio tarpelio. Genialu. Paprasta. Tobula. Šiek tiek brangiau. Tačiau lengviau ir tikrai verta. Beje, tokiam dugnui pripūsti pabaigoje reikalinga klasikinė mašininė pompa.

Oras – baisus. Lijo visą dieną. Tačiau grįžusių net ir silpnosios lyties atstovių veidukuose švietė šypsenos.

Nuoširdus dėkui Straiderio vyrams ir asmeniškai Algirdui Janavičiui už labai profesionalią organizaciją. Solidus prizinis fondas, premijuojamos penkios pirmosios vietos. Didžiausios žuvies prizas. Loterija. Puikus naujų technologijų pristatymas. Viskas labai profesionalu, konkretu ir nieko nereikalingo. Šaunuoliai. Tiesa, gal buvo galima kažkaip atskirai paskatinti varžybose dalyvavusias dvi moteris. Jų tiek mažai. Ir jos tokios gražios...

Trečią valandą buvo įdomu sutinkamus dalyvius paklausinėti, kur visgi geriausiai kibo. Pradžioje visi metėsi į priešingą marių pusę link skardžio. Deja, ten , matyt, stebuklų nerado ir laiveliai pabiro po visas marias. Geriausiai sekėsi tiems, kurie pasirinko žūklės vietą per 500-1000m kairiau nuo prieplaukos. Beveik visi, velkiavę ten, parsitempė po porą starkių.

Pirmoji vieta – trys starkiai. Įskaitiniai šiose varžybose buvo laikomi nuo 50cm. Antroji vieta – 3350gr salatis. Toliau išsibarstė kas įskaitinių ešeriukų (nuo 25cm) , kas po porą starkių prilupę.

Pirmosios vietos laimėtojas „įkirto“ apie 800Lt vertą DOWN RIGER velkiavimo sistemą. Dar kartą dėkui Straiderio vyrams, kurie man pirmieji žmoniškai paaiškino kaip ši sistema veikia. Daug kartų mačiau ja velkiaujant  jūroje. Visad pastebėdavau, kad velkiaujant laimikiai solidesni ir kimba net tada, kai mes su savo kapeliavimu „barzdas  pakabinę“ sėdime.

Antrosios vietos laimėtojas gavo du Runos  velkiavimo spiningus. Beje, dar du tokie spiningai buvo išlošti visiems dalyviams skirtoje loterijoje. Trumpai juos apibūdinant reikia pasakyti, kad Straideriui po Runos brendo vėliava pagaliau pavyko sukurti greitos akcijos pilnavidurius anglies pluošto ENER LINER  spiningus. Lig šiol bandė daug kas. Tačiau visų finalas tas pats – botagai. Visi puikiai žinome, kad spiningai natūraliai žvejojant lūžta gan retai. Dažniausia sulaužymo priežastis  - smūgis į kietą daiktą metant (net į nendrę) arba didelė traumuojanti jėga transportavimo metu. Nuo to lūžta plona tuščiavidurio spiningo sienelė. Taigi, pilnaviduriam tas negresia. Tiesos dėlei , manau, reiktų paminėti, kad mano nuomone aš  šiuos spiningus dar pastorinčiau kokius 20-30 proc ir truputuką paminkštinčiau viršūnėlę. Tiktų ne tik velkiavimui. Būtų universalesni.

Kitų prizinių vietų apdovanojimuose figūravo GT BIO blizgės, susišlavusios daugelį pasaulinių apdovanojimų, bei velkiavimo užgilintojai . Dėl rankos traumos buvau tik stebėtojas. Tai praeis. Laikykitės!

Vidas Vilčinskas