Žūklė 1

Laukiniame ežere. Sekmadienį. Dugnine. Prie ežero buvau jau 4:30. Pirmas metimas – į dausas. Jei tikėti prietarais, pamaniau kad turėtų būti nebloga žūklė.

8:00 jau buvo galutinai užknisusi visokia smulkmė. Lynų – nei kvapo. Permainiau kabliukus ir sistemėles. Nieko. Sėdžiu rūškanas spėliodamas kas gi galėjo nutikti mano pamėgtai vietai, kur kitokios žuvies kaip lyno pagavęs neesu.

Apie 8:30 – lyno kibimas! Pakirtimas! Yra! Išprašau apie puskylio lynuką. Gražuolis. Džiaugiuosi kaip vaikas.

9:00 vel drebantis lyno tempimas. Kertu. Kažkas  tik stukteli ir nueina su visu pavadėliu. Po penkiolikos minučių – vėl kibimas. Pakertu – vėl yra!  Gražuolis apie 700 gramų. Iškart po jo – kilograminis. Rankos, kojos dreba. Pikta, bet tarp šitų kibimų pakertant nutraukiu dar porą. Apie to priežastis parašysiu gale.

Apie 9:30 įkertu tikrai kažką stambesnio. Stiprūs, ilgi trūkčiojimai, nenoras eiti artyn. Galop kažkur užsiinkaruoja už  dugno. Stuksenu ir neskubu. Vėl pakilo. Eina kaip kateris į šoną. Ten žolės. Brendu gilyn ir bandau kotą pirmyn ištiesęs sulaikyti. Apsisuka ir varo į kią šoną. Vos sugaudau, kur jis dabar. Metras po metro prisitraukiu kiek arčiau. Bet nuo dugno nekyla ir gana. Bet jau kiek sukalbamiau eina mano link. Palei kojas pamatau gero karšio dydžio lyną. Smarkiau nebesipriešina. Aš – vandenyje. Graibštelis – ant kranto. Alink mane – meškerių stoveliai ir platforma. Užpins – amen. Bandau tiesiog valu vilkti kranto seklumon. Nesipriešina.  Vos kelių centimetrų gylyje staiga susimuisto, metasi šalia esančių švendrų link ir atsikabina (tik paskui pamačiau, kad nutrūko). Bumbteli į švendrus, įstringa ir stovi. Gylis – gal 10 centimetrų. Kaip stovėjau su visais rūbais – taip plačia krūtine ir griuvau ant jo su visais švendrais. Dumblas graužė akis. Abu stengėmės suprasti, kur esame vienas, o kur kitas. Nulenkiau švendrus ir jais jį prispaudžiau. Čiupinėju po pilvu – yra. Šiaip ne taip užkišau rankas ir mečiau kranto link. Persipjoviau rankas į nendres keliose vietose, bet išmečiau. Ridenosi krantu žemyn. Vėl puoliau ir vėl mečiau. Laimėjau. Apie pusantro kilogramo lynas. Ne mažiau. Kam teko tokius traukti , tikrai žino, ko tai vertas priešininkas.

Paskui tik pamačiau, kad kai griuvau  - griuvau ant visų meškerių stovelių. Kaip ir nendrės, gulėjo jie nulenkti. Kaip žarnų nepasileidau – nežinau. Stoveliai plieniniai iš 6mm stypo.

Iki pusės dvylikto turėjau jau aštuonis. Tikras dramblių paradas. Trys – virš kilo. Dar du – arti kilo. Dvyliktą išlindo saulutė, o saulėtą  toje vietoje nekimba. Antrą valandą  - dar vienas “na duročku”.

Ir stojo tyla iki pat vakaro. Aštuntą jau buvo visai pabodę. Apie devintą pradėjau svarstyti, ar nepatraukti namo. Sudarinėjau turėtus. Mažesnius kaip  pusė kilogramo, kaip tikras krikščionis, paleidau. Net nežinau normatyvinio dydžio.

Pradėjus ruoštis mano – lyno kibimas. Vėl pokšteli ir nueina.  Už penkiolikos minučių – dar vienas. Ištraukiu dešimtą. Nueinu iki automobilio. Grįžtu – kitos meškerės sargelis prilipęs prie koto, bet žuvies nėra. Įspūdis, kad labai suaktyvėjo saulei leidžiantis. Jei nebūt pabodę – jaučiu dar penketuką galėjau turėti. Bet teko skubėti mano, kad nesugestų sudarinėtieji....

Taigi, kodėl tiek daug nutraukiau pakirsdamas.

Iki vakaro iš viso nutraukiau šešis lynus.  Valas pintas. Kotas – greitos akcijos. Pavadelis 0.22 monofilamentinis Gamakatsu. Niekaip  negaliu suprasti dilemos. Namuose bandau tuo pačiu kotu pakelti 1kg svarstį – kotas išlinksta kaip botagas. Ranka vos išlaiko. Čia gi kažkaip net nepajausdamas nutraukiu valą, kuris atlaiko mažiausiai 2.5kg. Mazgus rišti tikrai moku. Įdomiausia, kad dažniausiai net nepajaučiu stuktelėjimo. Kertu – laisva. Ištraukiu – pavadėlis nutrūkęs.

Tik namuose supratau kame šaknys. Pintas valas yra visiškoje tiesėje. Jis man net neleidžia koto pakelti. Man jį vos kilstelėjus, pavadėlį tempia didžiulė jėga (jei žuvis stambi ir kitame gale laikosi tvirtai). Kirsdamas aš dar traukiu visą kotą  į save. Gaunasi, kad aš jį nutraukiu ne koto galu, bet lyg ir nešdamas visą kotą į save. Aišku, kad tokiu momentu mano peties jėgai 2.5kg pavadėlis net nejuntamas. Tokiu atveju turėtų sudirbti ritė. Bet man nepatiko tas per ilgas jos zyztelėjimas kertant, tad aš ją truputuką paveržiau, bijodamas , kad tai nesutrukdytų pakirtimui (reikia išplėšti iš žolių šėryklėlę).

Žvejybos pabaigoje ritę kiek atleidau ir buvau nustebęs, kaip po to per ilgo zyztelėjimo kitame gale pajutau stiprų bumbsėjimą.

Beje, nuo smulkmės išigelbėjau naudodamas savo patentuotą kukurūzo kabinimo sistemėlę (persukant kukurūzą). Masalas – kokteilis – keturi dzikai ir kukurūzas.

 

Žūklė 2

Prie ežero buvome penktadienį vakare. Dviese. Dugninė. Per dvi dienas ištraukiau  13 lynų. Vienas – gal kilas su truputuku. Beveik visi likę – virš puskilio. Tris paleidau (apie 300gr).  Nutraukiau kirsdamas jau tik du. Pavadėlis 0.24. Ir kiek atleidau rites. Bet dabar kertant taip bjauriai prasisuka... Ištraukiau savo rekordinį karšį. 57cm ilgio ir 22 cm pločio. Pasverti nesudarinėto neturėjau galimybės. Bet panašu kad gali būti apie 2.6-2.7kg. Didieji karšiai jau išnersę ir kimba. Taigi, pirmyn visiems, kas to momento laukė.

Kibimai rytais nuo aušros iki maždaug 7:30. Ir labai trumpas, bet labai aktyvus – leidžiantis saulei. Visą dieną labiau apsimoka patausoti jėgas ir persižiūrėti meškeres, kas tik sėkmingai praeitų vakarinis sprintas. Per jį gali padaryti ir 3 ir 5 lynus. Gali ir nei vieno, jei tik  valą kur pusvalandukui supainiosi. Vakariniai lynai – dideli.  Per saulės laidą nekimba jokia kita žuvis. Ryte gi tenka taikstytis su visokių birbalų dzibenimu.

Jei apniukę, ryto ir vakaro kibimai mažiau išreikšti. Kimba  beveik visą dieną, bet ne taip aktyviai.  Sulėtoje  - ypač įdomus saulėlydžio lynų šėlsmas. Net rankos dreba nuo skubėjimo. Netaiklus metimas – tragedija. Prarastos minutės.  Užmetus – iškart kibimas. Aktyvus, bet lyniškas – lengvais timptelėjimais lėtai kelia beždžionėlę. Pasegi, kaip už kelmo.

Traukdamas tą karšį maniau, kad kokio pukilio lynukas. Kaip tikras trumparegis, priešintis pradėjo tik samtelį pamatęs. Tąsėsi lgokai, bet lėkė nebetoli – 2-3 metrų ribose.

Dar pradžioje žvejybos pradžioje turėjau extrim atvejį. Dzibeno smulkmė. Staiga sargelis lėtai , bet tvirtai pradėjo kilti. Pakirtau ir pajutau kažką tikrai labai sunkaus. Pradėjus vilkti žuvis pradėjo lėkti kairėn, po kita mezkere. Įsirežęs bandžiau sulaikyti. Šiek tiek pristabdyti pavyko, bet kranto link ejo vis vien labai sunkiai. Taip patraukiau link kranto apie 10 metrų. Kiek palengvėjo. Toliau ėjo jau kiek lengviau ir tolygiai. Prisitraukęs radau tik nemažą žolių kuokštą. Tame kuokšte ant kablio kabėjo apie 50 gramų raudelę, taip perplėšta lydekos dantų, kad net iki stuburo. Dar tokių gilių lydžio dantų rėžių regėti neteko.

Metimai geriau tolimi. Visas ežeras tiesiog žydi jaunimu muzika. Trenksmas toks, lyg dirbtų poliakalė. Net lengvai virpa vandens paviršius. Kažkas kažką “daro” ant kapoto “pasidėjęs” ir pan. Jei tik menka pauzelė muzikoje – prasideda kibimai.

Manyčiau, mano kolega nemažai žuvies prarado dėl per mažos beždžionėlės eigos.  Turiu tokią savo išrastą ir patentuotą sistemą, kur ant koto kabinama beždžionėlė leidžia tempti valą apie 60-70 cm, beveik nejaučiant pasipriešinimo. O valą ji įtempia  kaip priklauso. Principas,  kaip virvė permesta per du skriemulius – dvigubai didesnė eiga ir dvigubai mažesnė jėga.

Visąlaik jaučiau poreikį žvejyboje išsimiegoti kaip kūdikiui. Tada gali važiuoti dviems paroms ir jausti ne tik nuovargį, bet ir visus žvejybos malonumus. Po darbo savaitės nuovargio ir taip pakanka...

Kiek padirbėjau šia kryptimi ir pirmakart išbandžiau nakvyne po atviru dangumi lyjant lietui. Dar laukia tas pats išbandymas žemose temperatūrose vėgėliaujant ir ant Kuršmarių ledo. Bet jau dabar galiu tegti, kad visai neblogai pasiteisino.

Taigi, suma už kurią gali miegoti per lietų kaip pas mamytę – apie 500Lt. Specialus miegmaišis, skirtas miegoti po atviru dangumi lyjant lietui – beveik 400Lt ir dar virš šimto – labai faina, kaip armonika išsitempanti laaabai patogi lova.

Kuriozai – einant gulti lynojo ir viskas aplinkui buvo permirkę. Įlindau į sausą miegmaišį ir iškart atsijungiau. Prabudau vidur nakties nuo lietaus šniokštimo. Man – sausa ir gera. Atsikėliau 5:00 sausutėlis.

Kita naktis jau giedra. Vėl smingu kaip pas mamytę. Vidurnaktį nieko nesusigaudau. Jaučiuosi, kaip namuose – šilta, patogu ir gera. Tik kažkodėl šalia mano lovos stovi Juozas su skaudžiai man į akis lendančiu savo žiburėliu ir kažką vapalioja, kad vienu traukimu du lynus ištraukė. Vėl pakylu 5:00 puikiai pailsėjęs.

Karpinės kėdės – neblogas dalykas, bet gera miegama kėdė – nemaža sumelė, o  pagal paskirtį nuo jos žvejoti aš jos nepanaudočiau. Mano žūklės dinamiškos, kibimai kažni ir reikia įtemptai dirbti.

Palapinė irgi nelabai tinka, nes negali pasitraukti nuo kotų. Vagiliaujama. Be to,  nakties kibimą norėtųsi matyti. Palapinės statymas užima laiko. Jai reikia lygios vietos. Beje, dabar įsigijau greit pastatomą palapinę, kuri išskleidžiama skėčio principu.

Nuo vagių turiu pasidaręs tokią signalizaciją. Užtempiu pažemiui valą. Jei užkliudo – rėkia šalia kotų įmontuotas automobilinės signalizacijos rėksnys. Vagišiaus vidurius liuosinantis dalykas!

Žūklė 3

Mirkome nuo penktadienio vakaro dvi paras. Stipriai reikalus pamaišė perkūnija. Daugiausia vilčių dėjome į šeštadienio vakarą ir sekmadienio rytą. Deja, dundulis turėjo savų planų...

Iš viso pagavau 19 lynų. Labai prastas kibimas, tad daugiausia  smulkmė – iki 400 gramų. 7 paleidau iškart (iki 250gramų). Vienas  iš jų  apie 10 gramų. Kaip tikras krikščionis - pabaigoje pasiėmiau 6 įskaitinius. Vienas – virš kilo. Dar du – arti kilo. Likę trys – tarp 400 ir 700 gramų. Šįkart kirsdamas nutraukiau jau tik vieną. Tad ir didesnių egzempliorių, nežiūrint į nekibimą, skaičius didesnis. Seniau su nors kiek įspūdingesniais atsisveikindavau pakirsdamas. Pasišnekėdavau pats su savimi nevalstybine kalba ir prikandęs lūpą žvejodavau toliau.

Ypač pikti papuolė pats didžiausias ir paskutinis kilograminis. Traukiant puskilograminį tvirta dugnine meškere nėr jokių problemų. Jauti, kad dunksi. Kartais kiek sustoja, bet šiaip – velki ir tiek. Bet didžiųjų lynų traukimas visai kitoks. Smūgiai labai aštrūs, retesni ir su išlaikymu. Nežinai ko gali iš jų tikėtis. Tad traukti tenka atsargiai.

Mano kolegai, beje, užkibo kažkas tokio, kad kol paėmė meškerę į rankas, jau nebebuvo ko traukti. Per kelias sekundes apsuko ratą žolėse, pokštelėjo 0.3mm valą ir ate. Kolega pamatė tik pritrauktą prie koto sargelį. Manyčiau – turėjo būti bent poros kilogramų.

Šeštadienį stengėmės tiesiog išgyventi baisiame karštyje.

Vakarop, kai pamatėme artėjantį dundulį, proto balsas sakė, kad susirinktume skudurus ir galime būti laisvi. Tačiau ne. Nutarėme patikrinti teorijos, apie nekibimą prieš ir po perkūnijos teisingumą.

Prieš kibo neblogai, bet kadangi artėjo oro permaina – daugiausia smulkmė. Audra buvo tikrai įspūdinga. Žaibavo iš visų keturių  pusių. Nebeliko nieko kito, kaip gultis ant žemės ir tikėtis, kad smilgos aplinkui aukštesnės už mus. Kai aplink buvo viskas net balta nuo žaibų – kibimas ant vienos mano meškerės. Lėtai, bet grėsmingai. Pakėlė sargelį prie koto. Prispaudė. Pradėjo siūbuoti kotą. Nervai neatlaikė. Ropomis pažemiui.  Liejau ne i viršų (nes jaučiau tokį būtų žaibas ir nufotografavęs), bet pažemiui į šoną. Pavėlavau gal sekundės dalį. Tuščia. Labai buvo apmaudu.

Po dundulio – pasakiškas oras ir plakių šou. Prasikeikėme. Lyno tąvakar nematėme. Ryt iš ryto, kaip visada, tikėjomės kibimo nuo pirmųjų gaidžių. Permirko mano termobranduolinis miegmaišis, tad ryto laukiau tupėdamas ant šakos.  Jei nebūč bijojęs įžeisti kolegos – jau būč jo prašęs gaidžiu pagiedoti.

Kibimo nematėm nei 4:00 nei 5:00 nei 7:00. Manėm , kad nematysim visai. Nuo aštuntos, pabandžius mano vieną eksperimentą, per valandėlę – du dideli lynai. Iki pietų – dar vienas didelis ir pora mažesnių. Kiek žinau – visiems šiandien labai prastai kibo. Tad dabar maga tą eksperimentą pakartoti geru kibimu.

Apie atradimą, kuris leido suaktyvinti didesniuosius lynus. Kaip dažnai būna – genialumas paprastume. Nieko nekainuoja. Tik kemšant šėryklą reikia ja prikimšti labai savotišku būdu. Padaryti tokį nediduką meno šedevrą. Krapštymosi daugiau, bet daug dažiau ima stambesni lynai ir iškart ryja. Jei bus įdomu pažįstamiems – parašysiu asmeniškai. Visų kitų atsiprašau, bet gal kitąkart...

Su amžiumi į žūklę įdedu vis daugiau sielos. Kūnas, gi, skirtingai nuo sielos, eina silpnyn. Protelis, matyt, irgi ne ką atsilieka nuo kūno.  Po antros nemigo nakties prasidėjo konkrečios haliucinacijos. Paryčiais pradėjo mirksėti mano stacionari apšvietimo lemputė. Pasižiūriu į ją – nustoja. Tik nusuku akis – vėl mirksi. Paskui pradėjo vilkeliu suktis šalia stovintis kibiras su pašarais. Pasižiūriu  - sustoja. Nusisuku – vėl. Galop suvokiau, kad žvejoju ne šiaip sau ant kranto, o ant pilkai žalsvos spalvos marmurinių laiptų (kaip dugno spalva). Kratau galvą ir trinu akis kiek noriu – sėdžiu ant marmurinių laiptų ir viskas. Supratau, kad niekur nedingsiu ir teks sudėti blakstienas. Dar niekad nebuvau gulėjęs tokioje patogioje lovoje, koks patogus man buvo akmernuotas ir šaltas ankstyvo rytmečio ežero krantas. Pakilau po valandos – marmurinių laiptų nebėr.

Jo didenybė lynas.....

 

Geros kloties

 

Vidas Vilčinskas

8 616 88343