Apie „lietuvišką“ žvejybinį turizmą – iš arti

Žvejybinio turizmo terminas viešojoje erdvėje pastaruoju metu nuskamba vis dažniau. Manau, kad būtent jis tapo vienu iš svariausių argumentų, priimant sprendimą nutraukti verslinę žūklę Lietuvos vidaus vandenyse nuo 2015-ųjų, su juo siejami tokie projektai kaip „Žvejų rojus“ ir kiti, galintys pakelti atskirų Lietuvos regionų ekonominę gerovę bei tapti vienu iš žuvivaisos ar žuvų išteklių apsaugai skiriamų lėšų šaltinių.

las1

Tačiau pripažinkime sau – kol kas šią ūkio šaką gaubia gana tirštas rūkas, ypač kalbant apie gaunamas iš jos pajamas. Vienintelis dalykas, kurį galima tiksliai paskaičiuoti – tai surinktos lėšos už leidimus ar žvejo korteles. Visa kita – gana hipotetiniai skaičiavimai. Kad jie būtų realesni, pabandžiau atlikti eksperimentą ir suskaičiuoti, kiek Lietuva – valstybė ir jos verslas – gavo pajamų iš trijų su puse dienos mūsų kolegų iš Lenkijos bei Rusijos vizito bei, žinoma, išsiaiškinti, kaip jiems tiko pati žūklė Lietuvoje. Bet pradėkime nuo pradžių.

Viešnagė

Prasidėjo viskas, ko gero, dar pernai. Bičiulis Gediminas, tradiciškai apsikeisdamas draugiškomis žvejybinėmis išvykomis su kolegomis, žurnalistais ir žūklės prekybininkais iš Lenkijos, pakvietė juos pažvejoti lašišų Lietuvos upėse. Prie lenkų prisijungė ir seni mūsų pažįstami slovakai, su kuriais kažkada teko šauniai pažvejoti dar tais laikais, kai drauge su Gediminu dirbome kitame žurnale, ir vieną spalio pradžios sekmadienį sodybon prie Šventosios suvažiavo gražus svečių būrelis. Žvejyba tąsyk vyko ekstremaliomis sąlygomis, tačiau svarbiausia – dalis svečių pagavo arba bent jau sudalyvavo žuvies traukimo procese, ir tai paliko jiems didelį įspūdį.

Tokį didelį, jog šiais metais panoro atvažiuoti net per dvidešimt lenkų, keli slovakai ir keli Rusijos meškeriotojai, visi svečiai vienaip ar kitaip buvo susiję su žūklės žiniasklaida ar verslu. Gediminui ilgai teko sukti galvą, kur „padėti“ tiek svečių ir kaip organizuoti jiems žūklę – juk visų trijų dešimčių į autobusą nesusodinsi ir į vieną vietą nepaleisi. Bet galų gale sprendimas buvo rastas. Visų pirma tikrai pasisekė su sodyba – buvo pasirinkta „Saulynės“ sodyba, esanti strateginėje vietoje – Šventosios ir Širvintos upių santakoje, nuo kurios netoli ir Neris. Ši sodyba buvo gera ir dėl to, kad galėjo komfortiškai priimti didelį svečių kiekį, gaminti jiems valgį – žvejų grupės iš viso pasaulio bei Lietuvos čia apsistoja toli gražu ne pirmą kartą, pats jos savininkas yra meškeriotojas, taigi dėl mūsų svečių priėmimo nebuvo jokios baimės. Su žvejybos organizavimu buvo sunkiau, bet galų gale nuspręsta suskaidyti svečius į kelias grupes, kad kiekviena turėtų po gidą lietuvį, galintį ir parodyti įdomesnes vietas, ir reikalui esant, pavertėjauti. Vienu iš jų teko dieną pabūti ir man.

Numatytą sekmadienio vakarą į sodybą sugužėjo kiek mažiau svečių, nei tikėjomės. Iš Lenkijos dėl kažkokių reikalų negalėjo atvykti žinomas spiningautojas ir voblerių kūrėjas Piotras Piskorskis (Piotr Piskorski), pasikeitus planams, neatvažiavo ir slovakai. Taigi iš viso susibūrė 24 svečiai (20 lenkų bei 4 rusai) ir 4 mūsiškiai, ėję gidų pareigas. Pirmadienį prisijungiau prie Gedimino grupės, ir pajudėjome į Jonavą, į vietą tarp „dviejų tiltų“ – geležinkelio ir naujojo tilto. Diena anksčiau būtent čia (turėjau informacijos iš patikimų šaltinių) buvo pagautos 8 lašišos bei regėta daugybė jų „pasirodymų“. Žinoma, žvejoti mieste, supamam iš visų pusių vietinių meškeriotojų, gal ir nėra labai smagu, bet jeigu jau čia laikosi lašišos, tai ką darysi – kad tik svečiai pagautų. Deja, visas pusdienis praėjo tuščiai svaidant blizges ir voblerius į nuskaidrėjusį ir nusekusį Neries vandenį.

Nei kibimų, nei „išėjimų“ – net visko matę vietiniai negalėjo suprasti, kas čia pasidarė. Iš kitų gidų vedamų grupių ėjo tos pačios žinios – nesimato jokių žuvies požymių. Lyg lašišos būtų atgal į jūrą išplaukusios. Dalis svečių pabandė tauriųjų žuvų paieškoti tolimesnėse Neries vietose, kiti važiavo Šventosios pakrantėmis, tikėdamiesi bent jau šlakių čia rasti. O štai Rusijos meškeriotojų ketvertas apskritai spjovė į lašišas ir susitelkė į lydekas, nusprendę žvejoti Šventojoje, netoli sodybos. Ir, panašu, nepralošė – pagavo čia 5 margašones, svėrusias nuo 1,5 iki 3,8 kg, matė ir dvi praplaukiančias lašišas, abejingas visiems masalams. Beje, Šventoji šiemet buvo kaip niekada nusekusi – gal du mėnesius šiuose kraštuose neiškrito nė lašo lietaus. Vanduo skaidrus kaip ašara, gylio visai nėra, viskas sužėlę, ir sunku traukti masalą, nepakabinus žolių ir dumblių „kasų“. Matyt, todėl ir žuvys tokios vangios ir baukščios. Blaiviai įvertinę situaciją, žvejybinių laidų kūrėjai iš Kaliningrado srities nusprendė grįžti namo ir atvažiuoti paskutinėmis prieš draudimą dienomis, kada galbūt vandens lygis bus aukštesnis ir į Šventąją suplauks daugiau žuvies.

Vis dėlto vienai iš grupių pasisekė labiau – „Wiadomośći Wędkarskie“ korespondentas Andžejus Zielinskis (Andrzej Zielinski) oranžiniu vobleriu kažkurioje Neries vietoje pagavo 70 cm ilgio ir apie 3,5 kg svėrusį šlakį, kurį nufotografavęs iš karto paleido. Jis ir tapo tos dienos herojumi. Šiaip jau, tiesą sakant, tikėjomės geresnių rezultatų. Matyt, koją kišo staigus atšilimas – bobų vasaros ženklas bei, kaip jau sakiau, itin žemas abiejų upių vandens lygis.

las2

Antroji žvejybos diena prasidėjo nuo platesnių lašišų paieškų Neryje. Savo grupę iš pradžių nuvežiau į daug kam žinomą Neries ruožą ties Čiobiškiu, kažkur netoliese meškeres sumerkė ir Sergejaus bei Anatolijaus vedamos grupės. O Gediminas su „Wiadomośći Wędkarskie“ žurnalistais tikrino pažįstamus Šventosios ruožus greitojo gaudymo būdu – pusvalandis vienai vietai, ir važiuoji toliau.

Bet lašišos nesirodė nei čia, nei ten. Kelios ryto valandos ruožo „skalbimo“ blizgėmis ir vobleriais nedavė jokio rezultato. Pervažiavome į ruožą, esantį už kelių kilometrų, vilniečių spiningautojų vadinamą „prie skardžio“. Ten radome Anatolijaus grupę, tegalinčią pasigirti matytais keliais lašišų šuoliais. Puolėme mėtyti su didesniu entuziazmu – čia bent jau žuvis rodosi, vadinas, yra tikimybė ir ją pagauti. Ir tikrai – vienam iš kolegų kažkas rimtai užlenkė spiningą.

Kadangi žuvis spaudėsi prie dugno, „nestatė žvakių“ ir nevyniojo valo iš ritės, nusprendžiau, kad čia tikrai ne lašiša. Neklydau – po kelių minučių kovos prie kranto suplakė uodega (į kurią buvo įkibusi blizgė) gal 3 kg svorio ūsorius. Žuvį paleidome dar vandenyje. Tačiau jau po kelių minučių vėl kažkas panašaus užkibo kitam spiningautojui iš mano grupės. Žuvis pusiaukelėje atsikratė kablių, tačiau, iš visko sprendžiant, tai taip pat buvo ne taurioji žuvis.

Užtat džiugios žinios atėjo nuo Šventosios krantų – „Wiadomośći Wędkarskie“ redakcijos sekretorius Marekas Kliučekas (Marek Kluczek) pagavo ir nufotografavęs paleido apie 4 kg šlakį. Žuvis užkibo kažkur netoli Anykščių, ir tai buvo vienintelis kibimas vienoje iš keliolikos pagaudytų vietų.

Dar vėliau, jau grįždami link sodybos, gavome smagiai nuteikiančią žinutę, kad visai vakare Anatolijus Ostapenka, iš viso mūsų kolektyvo buvęs vienintelis „tikras“ gidas, dideliam kartu žvejojusių lenkų džiaugsmui, ištraukė lašišą.

Grįžus į sodybą po visos dienos darbo pasitiko soti vakarienė, o po jos svečių ir mūsų nuotaiką kėlė vietinė kaimo kapela, grojusi šios Aukštaitijos dalies šokius ir dainavusi dainas. Viduryje koncerto parbildėjo ir Anatolijaus ekipažas, parvežęs daugiau kaip metro ilgio sidabru spindinčią lašišą patelę ir sulaukęs audringų aplodismentų iš visų, kas nematė jos traukimo. Dalyvavau žuvies svėrimo procese – gražuolė „timptelėjo“ svarstyklių spyruoklę iki 15 kg ribos. Visiems, kas norėjo, nusifotografavus su neeiline žuvimi, ji tuoj pat keliavo į virtuvę, kur po geros valandos ant stalo atsirado sumuštiniai su Gedimino pagal specialų receptą paruoštais ikrais. Patiekalas, kuriam negalėjo atsispirti niekas. Puota tradiciškai užtruko iki paryčių.

las3

Trečiąją dieną dauguma svečių, vedami Gedimino ir Sergejaus, patraukė Vilniaus link, kur, „žvalgybos“ duomenimis, buvo susikoncentravusi pagrindinė lašišų masė. Tačiau niekam nieko pagauti ir tądien nepavyko. Aš žvejojau iki pietų Šventojoje – mačiau tik vieną praplaukiančią lašišą bei pagavau vieną lydeką.

Ketvirtadienį svečiai nežvejojo, gerai išsimiegoję ir pavalgę iškeliavo namo.

Sakote, lašišų „safaris“ nelabai nusisekė? Ir man taip atrodo. Labai žemas vandens lygis, netikėtai staiga beveik iki vasariškos ribos atšilęs oras, matyt, savo padarė – žuvys buvo labai neaktyvios, neplaukė į Šventąją, kurioje taip gerai žvejojome pernai, ir teko jų ieškoti Neries platybėse. Bet paaiškėjo, jog šitaip tik mums atrodė. Svečių nuotaika buvo pakili, bet tegul jie kalba patys; pakalbinau juos užduodamas tris paprastus klausimus – kiek kartų yra žvejoję Lietuvoje, kaip jie vertina lašišų žvejybą mūsų šalyje, kas jiems labiausiai patiko ir kas labiausiai nepatiko.

Atsiliepimai

Kliučekas, „Wiadomośći Wędkarskie“ redakcijos sekretorius (faktinis žurnalo vykdomasis vadovas), Varšuva:

Į Lietuvą pažvejoti važinėju kas dveji – treji metai, o dabar ir kasmet, turbūt nuo kokių 2001-ųjų. Gražu žiūrėti – kiekvienais metais Jūsų šalis tiesiog akyse gražėja, joje daugėja žuvies. Per pirmąsias išvykas po Lietuvos ežerus labai džiaugėmės, jei pavykdavo pagauti keletą ešerių ar kilograminių lydekų, o dabar va – žvejojame lašišas po 15 kg ir kitas dideles žuvis. Turite nuostabiausią turtą – nenumelioruotas upes, neužstatytas upių pakrantes – Europoje tokių nėra daug. Manau, kad būtent neliesta gamta bei žuvys palieka didžiausią įspūdį ir yra didžiausias Jūsų turtas. Praktiškai nieko nereikia daryti, tik jį išsaugoti, ir čia tikrai važiuos turistai. (Į paskutinį klausimą diplomatiškai neatsakė – aut. past.)

Andžejus Zielinskis, „Wiadomośći Wędkarskie“ korespondentas ir autorius, Varšuva:

Lietuvoje žvejybiniais tikslais esu tikriausiai kokį (skaičiuoja garsiai) penktą ar šeštą kartą – prieš tai teko važiuoti į ežerus lydekų, gaudžiau žiemą stintas, po to – vėgėles, buvau kartą upėtakių... Didžiausią įspūdį palieka laukinė gamta – jūs jos tikrai turite daug. Nestovi fabrikai ant upių, vanduo švarus, žuvies nemažai. Alkoholis pigus (juokiasi  – aut. past.) – tikras rojus žvejui turistui. Trūksta turbūt žvejybinės infrastruktūros. Kiek važinėjome, pas mus, Lenkijoje, prie kiekvienos didesnės upės ar ežero stovi žvejybinės „bazės“, kuriose žvejai gali gauti visą informaciją, pernakvoti, pavalgyti, gauti valtį, pasisamdyti gidą. Jiems nieko nereikia daryti, tik atvažiuoti. Nėra apie žūklę Lietuvoje ir jos tvarką jokios informacijos – jeigu jūsų nepažinotume, vargu ką nors suprastume apie tai, kaip smagu čia žvejoti. Bet manau, tai tik laiko klausimas – visko per vieną dieną nepadarysi. Svarbiausia – išsaugokite savo neliestą gamtą, ir viskas bus gerai.

las4

Vojciechas Lopatka (Wojciech Łopatka), firmos „Salix Alba“ savininkas ir vadovas, žinomas Pietų Lenkijos upių žūklės gidas, Krokuva:

Lietuvoje su meškere esu pirmą kartą – iki tol tik kartą teko trumpai būti Vilniuje, sustojus grįžtant iš susitikimo Rygoje. Nuostabi jūsų gamta, geri ir šilti žmonės – džiaugiuosi, kad turiu tokią galimybę pas jus paviešėti. Labiausiai krinta į akis neliesta gamta – pakrantėse krūmynai, nešienauta žolė, jokių asfaltuotų takų ir suoliukų bei lieptelių – jautiesi laisvai, lyg žvejotum mažai gyvenamame krašte. Mažai matau ir žvejų prie upių – matyt, turite daug vandens telkinių, ir čia nėra didelio žvejų presingo – „baltai“ dėl to jums pavydžiu. Mano šalyje visos geresnės upių pakrantės sezono metu nugultos, ir taip laisvai kaip pas jus tikrai nepažvejosi ir gamta nepasigrožėsi. Man tas labai patinka, ir jei būtumėte truputį arčiau – dažnai čia atvažiuočiau. Manau, kad tikrai čia ne paskutinį kartą lankausi, labai norėtųsi daugiau pasivaikščioti po Vilnių: jis vienas gražiausių miestų, kuriuos teko regėti, ir, žinoma, pažvejoti. Turite tikrai didelių lašišų ir jų čia realu pagauti – pas mus šiuo požiūriu yra daug sunkiau, bent jau kalbant apie tikras, iš jūros atplaukiančias atlantines lašišas. (Lenkijoje atlantinių lašišų ir šlakių galima pagauti keturiose Pamario upėse, bet jų nėra daug – dauguma žvejų, ypač iš centrinės dalies, važiuoja žvejoti į Lenkijos pietus, kur yra specialiai introdukuotos Dunojaus lašišos, arba europiniai taimeniai – aut. past.)

las5

Svečių iš Karaliaučiaus srities, savo apmaudui, nespėjau apklausti – jie netikėtai išvažiavo pirmadienio vakarą, kai pirkau svečiams leidimus kitos dienos žūklei. Tačiau bendraujant žvejybos metu girdėjau pagyrimus mūsų upių švarai, ir jiems kalbantis tarpusavyje išgirdau vieną frazę: „Pažiūrėjus, kaip jie gyvena, atrodo, kad jie toje mūsų sąjungoje niekada ir nebuvo.“ Nežinau, kaip jūs, o aš tai priimu kaip didžiausią komplimentą.

Skaičiai

Na, o dabar, kaip žadėjau, bandykime paskaičiuoti, kokią materialinę naudą davė mūsų šaliai ir jos verslui šis kelių dienų svečių viešnagė. Nesu buhalteris ar verslininkas, todėl skaičiuosiu tik pajamas – valstybei sumokėtus mokesčius, akcizus, pajamų bei savikainos santykį ir kitą naudą galite išsiskaičiuoti patys.

Pirmiausia pakalbėkime apie žūklės korteles. Kadangi, svečių supratimu, kortelės buvo pigios, tai jie pageidavo, jog nupirktume jiems iš karto dvi – vieną gaudymui Neryje, kitą – Šventojoje. Kad tą pačią dieną būtų galima žvejoti pagal nuotaiką ar poreikį ir vienur, ir kitur. Taigi iš viso buvo nupirktos 152 žvejo kortelės ir už jas sumokėti 1824 Lt. Iš jų 1520 Lt ėjo valstybei, likusi dalis – „Perlui“ už aptarnavimą.

Kaimo turizmo sodyba, teikusi maksimalų komfortą bei vakarienę, už paslaugas gavo apie 5800 Lt (apie 60 Lt už parą žmogui, duomenys preliminarūs).

Svečiai ir iš dalies šeimininkai, žinoma, mūsų šalyje valgė ir gėrė. Na, nedidelė paslaptis, gėrė gal nemažai. (Patys suprantate, žmonės atvažiavo iš toli, pasiėmė atostogų, nori aktyviai pailsėti ir pabendrauti, juo labiau, visą dieną atmojavę spiningu.) Butelių ar taurelių neskaičiavau, juo labiau, kad svečiai buvo atsivežę ir savų atsargų bei lauktuvių, tačiau apytikriai per visą laiką kiekvienas dalyvis nusipirko vietinėje parduotuvėje 2 butelius brangesnio (visgi visi svečiai – ganėtinai turtingi žmonės) ir stipresnio alkoholinio gėrimo bei kokius 8 butelius ar skardines alaus – per visus apytikriai apie 2000 Lt. Maistą įvertinkime panašia suma – 2000 Lt (apie 20 Lt asmeniui per dieną). Kadangi didesnė pusė svečių buvo rūkančių, darau prielaidą, kad jie per tą laiką surūkė bent po 2 pakelius cigarečių – dar 200 Lt.

Lašišos buvo gaudomos toli nuo sodybos, o ir pats žūklės būdas yra susijęs su aktyvia lašišinių žuvų paieška, buvo nuolat važinėjama. Bent 6 automobiliai kiekvieną dieną nuvažiuodavo mažiausiai po 100 km, o gal ir daugiau. Kadangi dauguma iš jų visureigiai bei mikroautobusai, o važiuojama buvo žvyrkeliais, pakrančių gruntiniais keliais ir kitomis nelengvomis sąlygomis – laikykime, kad kiekvienas jų degino mažiausiai 10 l kuro 100 km. Be to, neužmirškime, kad svečiai (tikriausiai išskyrus rusus) grįžimui įsipylė po pilną baką degalų. Taigi paskaičiavau, kad mūsų kuro kolonėlės iš svečių ir mūsų gavo ne mažiau kaip 2700 Lt pajamų.

Kažkokį atlygį už vakaronę, žinoma, turėjo gauti ir kaimo kapela. Nesidomėjau kiek, bet sakykim – 200 Lt.

Mūsų gidavimas, svečiams, žinoma nekainavo. Iš draugų ar draugų draugų mes verslo nedarėme. Juk patys kada nors nuvažiuosime į šią šalį, ir tada draugai mums atsidėkos tuo pačiu. Tačiau galime teoriškai apskaičiuoti, kad jei svečiai būtų samdę gidus (manau, kad rinkos kaina šiuo atveju tikriausiai ne mažiau kaip 200 Lt vienam gidui už dieną), lėšos, liekančios mūsų šalyje, būtų padidėjusios dar 2400 Lt. Na, bet šiandien netraukime šios sumos į apskaitą.

Svečiai, žinoma, nutraukė masalų. Kiek, sunku pasakyti, bet įvertinus savo nuostolius – vidutiniškai bent po porą blizgių ir po voblerį turėjo Neptūnui padovanoti. Po Anantolijaus benefiso ne vienas svečias įsigijo tokių pat toli skriejančių japoniškų voblerių mažiausiai už 500 Lt.

Pajamos lyg ir baigtos, paskaičiuokime išlaidas. Valstybei padaryta šios žūklės „žala“ (nors žodis „žala“ šiuo atveju visiškai netinka) yra tik viena Anatolijaus pagauta lašiša, kurią paėmėme tik norėdami parodyti svečiams, kokios žuvys čia gyvena, pakelti jų ūpą bei juos pavaišinti. Savo pagautus šlakius svečiai nufotografavę ir pagaivinę paleido – jie tikrai turėjo išgyventi. Apskritai, jei kalbame apie užsienio žvejus – neabejoju, kad dauguma jų savo pagautas žuvis paleidžia ir žuvies ištekliams tai didelės žalosvargu ar daro. Taigi dabar sudėkime visas pajamas:

• už žūklės leidimus – 1824 Lt;

• už nakvynės ir iš dalies maitinimo paslaugas – 5800 Lt;

• už alkoholį, cigaretes – 2200 Lt;

• už maistą – 2000 Lt;

• už kurą – 2700 Lt;

• už pramogas (folkloro kapelą) – 200 Lt;

• už gidavimą – 0 Lt (potencialiai – dar 2400 Lt);

• už įsigytus masalus – 500 Lt.

Iš viso – 15 224 Lt.

Materialios naudos iš šios viešnagės gavo bent 7 subjektai: visų pirma valstybė, „Perlo“ terminalas, kaimo turizmo sodyba, Upninkų maisto parduotuvė, kažkurios naftos produktais prekiaujančios bendrovės, vietinė kaimo kapela, žūklės įrankių parduotuvė.

Tiek pajamų sulaukė Lietuva ir jos verslas, praradę vieną lašišą. Arba pavertus kilogramais – maždaug 1000 Lt už vieną jos kilogramą.

Dabar įsivaizduokime, kad kokio nors Petro žvejų verslininkų artelė, pastačiusi tinklus prie Klaipėdos uosto vartų, pro kuriuos migruoja lašišinės žuvys, pagavo tą pačią neršti plaukiančią lašišą. Nežinau tiksliai kainų, galiu klysti, bet, rodos, už lašišos kilogramą mokama apie 20 Lt. Taigi, Petro artelė už tą pačią 15 kg lašišą gavo 300 Lt pajamų. Kas, be Petro ir jo darbininko, turės iš to naudos? Ko gero, niekas. Nebent valstybė mokesčių pavidalu. Bet ir tai vargu, nes reikia įvertinti, kad valstybė subsidijuoja Petro valties kurą, moka socialines pašalpas mažiau kaip minimumą uždirbantiems jo darbuotojams bei jų šeimos nariams, remia kitais būdais. Nenustebčiau, jei valstybė realiai turi dar primokėti Petrui, kad tik tą lašišą pagautų.

Žodžiu, už tą pačią lašišą gauta:

• 15224 Lt pajamų (gavo naudos 7 ūkio subjektai) arba

• 300 Lt pajamų (gavo naudos vienas žmogus).

Kas labiau apsimoka valstybei ir jos piliečiams? Į šį klausimą atsakyti palieku jums.

las6m  las6m1

las6m.2  las6m.4

Pastebėjimai

Žvejodamas su svečiais įsitikinau, kad be profesionalių gidų, žinančių, kur šiuo metu „stovi“ lašišos, bei gebančių išmokyti svečius, kaip jas pagauti, sėkmės tikimybė nedidelė. Lašišos ar šlakiai – ne taip lengvai pagaunamos žuvys, bent jau žvejojant tokiomis sąlygomis, kaip šiemet. Jau dabar susidūrėme su profesionalių gidų problema – paklausa gerokai viršija pasiūlą. O kas būtų, jei prie mūsų upių sugužėtų ne viena kita tokia užsieniečių grupė, o keliasdešimt jų ar keli šimtai? Tas, beje, tikriausiai visai realu. Lygiai tą patį galima pasakyti apie žvejybinės infrastruktūros trūkumą: prie upių daug kaimo turizmo sodybų nėra – nakvynę rasti gali, tik važinėti toli nepatogu.

Kita problema – leidimų išdavimo sistema. Kai Upninkų „Aibės“ parduotuvėje atėjome su sąrašu žmonių, kuriems reikalingos licencijos – techninis licencijų išdavimas užtruko nei daug, nei mažai, o... 53 minutes. Jei ne antra, ko gero, atsitiktinai ilgiau užsibuvusi pardavėja – parduotuvės darbas būtų paralyžiuotas, ir kažin ar būčiau išėjęs sveikas iš parduotuvės, kai už jos durų valandą lauktų vietinių minia. Galbūt įmanoma kažkiek supaprastinti sistemą, pavyzdžiui, leisti užsakinėti licencijas iš anksto užsieniečiams per „ALIS“ arba bent jau leisti vienu kartu, ant vieno popieriaus lapo įsigyti licenciją, tegul ir brangesnę, kelioms upėms.

Na, ir paskutinis klausimas – informacijos apie žūklę ne lietuvių kalba klausimas. Manau, visa žūklės tvarka turėtų būti išversta mažiausiai į anglų, vokiečių, lenkų bei rusų kalbas ir tapti pasiekiama. Idealu – turėti atskirą svetainę, kokią nors „Fishing in Lithuania“, kur užsienietis rastų visą jį dominančią informaciją. Nekalbu apie reklamą užsienio leidiniuose ar tinklalapiuose – perspektyvoje tai irgi taps būtinybė.

las7

Pasak oficialios statistikos, šiais metais lašišų žvejoti atvažiavo ir pirko žvejo korteles per 500 užsieniečių. Tai, aišku, nėra daug, ypač palyginus su švedais – jų upėse atvykėliai nuperka leidimų panašiai tiek pat, kiek ir vietiniai. Bandykim paskaičiuoti, kad ir pagal mano surašytų naudos duomenų vidurkį, kiek į Lietuvą būtų atvežama pinigų ir kiek iš jų galėtume skirti įžuvinimui, žuvų apsaugai ir žvejybos infrastruktūros gerinimui, jeigu užsieniečiai kaip ir mes nupirktų per 20 000 žvejo kortelių ir paliktų čia savo pinigus kitoms paslaugoms.

Kad tai gali būti jau pakankamai greitai – visa realu. Jeigu tik mes sugebėsime truputį pasitvarkyti, truputį pasireklamuoti, o svarbiausia – pasakyti tam pačiam Petrui, užtvėrusiam tinklais Baltijos priekrantę ir Kuršių marias, kad jau užteks. Nes jei nebus daug žuvies mūsų upėse, tai nebus ir žvejybinio turizmo.